Radvila Perkūnas: balsai iš primirštos lietuviškos operos istorijos | KaunoDiena.lt

Radvila Perkūnas: balsai iš primirštos lietuviškos operos istorijos

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis Kaune buvo pažymėtas lietuvių muzikinės kultūros istorijoje reikšmingos operos atkūrimu. Tai kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus (1884–1941) "Radvila Perkūnas", kadaise Valstybės teatro scenoje Kaune suskambusi tuo pačiu laiku kaip ir dabar – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, tik prieš 81 metus – 1937-aisiais.

Pralaužė ledus

Jau pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais sustiprėjusi operos trupė intensyviai ieškojo kompozitoriaus, kuris apsiimtų parašyti lietuvišką operą, nes pirmoji – Miko Petrausko "Birutė" neatitiko žanro reikalavimų, netenkino ir Valstybės teatre susibūrusių pajėgių atlikėjų. Tačiau šio sudėtingo žanro kūrėją rasti sekėsi sunkiai – operos sukūrimu nesusižavėjo nei finansinę paramą gavę Juozas Tallat-Kelpša ir Stasys Šimkus, nei plačia veikla užsiėmęs Juozas Gruodis.

Naujo žanro noriai ėmėsi tuomet prieš kelerius metus į Lietuvą iš Rusijos sugrįžęs J.Karnavičius, laikytas netinkama kandidatūra tautinei operai sukurti. Dar gyvendamas Sankt Peterburge, vos baigęs konservatoriją, jis atkreipė dėmesį į Adomo Mickevičiaus poemą "Gražina" – ji ir tapo pirmosios nepriklausomybės metais sukurtos lietuviškos operos siužetu.

Ir nors į J.Karnavičiaus kūrybą ir jį patį buvo žiūrima su nepasitikėjimu, 1933 m. vasario 16 d. "Gražinos" premjera abejingų nepaliko, įrašydama autorių į lietuviškosios operos pradininkų gretas.

Pakilimai ir nuosmukiai

Šias pozicijas dar labiau sustiprino po ketverių metų pasirodžiusi J.Karnavičiaus antroji opera – "Radvila Perkūnas". Jai libretą parašė poetas ir dramaturgas Balys Sruoga, po didelių kompozitoriaus įkalbinėjimų atsisakęs apie tą patį herojų pradėtos kurti sudėtingos psichologinės dramos.

Garsaus rašytojo sukurti spalvingų charakterių veikėjai, draminės įtampos pakilimais ir atoslūgiais vystomas siužetas, nors neretai kritikuojamas dėl siužetinės linijos vieningumo stygiaus, eiliuotas, nevengiantis sąmojo tekstas – vertingoji operos dramaturgijos dalis.

Vis dėlto pirmieji J.Karnavičiaus operų pastatymai sulaukė kritikos dėl sunkokos tiems laikams novatoriškos muzikinės kalbos, ištęsto, detalių perkrauto turinio, lėmusio šių veikalų trumpaamžiškumą – "Radvila Perkūnas" iš scenos išnyko vos po kelių spektaklių. Vėliau kompozitorius savo pirmąją operą redagavo.

Atnaujinta "Gražina" buvo trumpam sugrįžusi į Valstybės teatro sceną 1939 m., vėliau – Kauno muzikiniame teatre 1968 m. ji atgijo su įspūdinga dailininko Liudo Truikio scenografija. Buvo ketinta redaguoti ir "Radvilą Perkūną", tačiau mirtis nutraukė kompozitoriaus planus.

Ypatinga ne tik dėl simbolikos

Pastarosios operos atgaivinimas Kauno muzikiniame teatre – sveikintinas, tačiau ir kai kurių nuogąstavimų lydimas žingsnis.

Ar priims ir įvertins beveik prieš šimtmetį sukurtą lietuvišką operą šiandienis teatro lankytojas, išlepintas gausių pasiūlos ir pasirinkimų galimybių? Šių dienų klausytojo anais laikais buvusi novatoriška muzika jau negąsdina, tačiau greitėjantis gyvenimo tempas operoje plėtojamą veiksmą verčia spartinti.

Šio istorinio kūrinio sugrįžimas vertingas ne tik šventinę atmosferą papildančiomis turinio aktualijomis.

Dabar "Radvila Perkūnas" pristatytas žiūrovams teatro vyriausio režisieriaus Kęstučio Jakšto ir dirigento Jono Janulevičiaus pastangomis atnaujintas ir sutrumpintas iki dviejų dalių, kaip ir anksčiau, premjeriniu spektakliu pasitinkantis neeilinę Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktį.

Šio istorinio kūrinio sugrįžimas vertingas ne tik šventinę atmosferą papildančiomis turinio aktualijomis. Jis turėtų sulaukti rimtojo žanro mėgėjų dėmesio kaip operos, tuo labiau – lietuviškos, žanro atsvara teatro repertuare vyraujantiems miuziklams ir operetėms. Be to, tai unikali galimybė susipažinti su vienu pirmųjų solidžios ir vertingos lietuviškos operos pavyzdžių.

Muzikos ir dramos dermė

J.Karnavičiaus muzikos kalba praėjusiame amžiuje buvo gana šiuolaikiška, vyraujantį vėlyvojo romantizmo stilių papildant modernizmo apraiškomis, nors ir neišvengiant didžiųjų – Richardo Wagnerio ir rusų kompozitorių įtakos.

Sodrios harmonijos ir orkestruotės skambesį, emocionalių rečitatyvų svorį skaidrina lyriškomis lietuviškomis intonacijomis grįsta melodika. Su praeito šimtmečio vakarietiška muzikos kalba apsiprasti padeda ir operoje naudojami leitmotyvai – esminius siužeto elementus charakterizuojantys ir vis sugrįžtantys atpažįstami melodijų ir faktūros epizodai.

Operos uvertiūra nėra išplėtota. Ją atstoja prieblandoje iš amžių glūdumos garsėjantis himnas – lyg artėjančios gedulingos eitynės pro kriptoje gulinčią Sofiją Olelkaitę-Radvilienę, pagrindinę operoje atskleidžiamos meilės istorijos heroję. Prisiminus didikų kovas dėl jos kraičio, taip ir norisi tarti: "Sic transit gloria mundi" ("Taip praeina pasaulio šlovė"). Kad ir koks būtų valdomais turtais ir pergalėmis puoštas gyvenimas (o Radvilos savo turtais, galia ir įtaka konkuravo net su Abiejų Tautų Respublikos karaliais), anksčiau ar vėliau jis baigiasi katedrų katakombose.

O gal šis mirusios kunigaikštienės vaizdas perša mintį apie tragišką šekspyriškos meilės istoriją, brandinusią Lietuvoje karinį konfliktą? Tačiau pirmojo scenovaizdžio stebėtojai dar nežino, kad atskirtų jaunuolių jausmams negresia Romeo ir Džuljetos tragedijos finalas. B.Sruogos siužete išryškėja rašytojo pomėgis dramos kūriniuose sukeisti akcentus vietomis – vaidmenų svarbą ir charakterių ypatybes, ironizuoti ir intriguoti.

Meilė prieš politiką

Gerai išmanydamas dramaturgijos vingrybes, B.Sruoga operos siužete atskleidžia žiūrovui sudėtingo laikmečio peripetijas. Jis gretina rimtį ir pašaipą, emocingu poetiniu tekstu skatina išraiškingą melodinę liniją veikėjų solo epizoduose, švelninančiuose vyraujantį, ne visada patogų dainuojantiesiems, kampuotomis intonacijomis ir sunkesne faktūra užpildytą muzikinį foną.

Tad ir čia Radvila Perkūnas, atlikęs svarbų vaidmenį to meto Lietuvos istorijos verpetuose, turėjęs tapti svarbiausia kūrinio figūra, užleidžia vietą jaunuolių lyrikai, kurioje juntami ir perdėto jausmingumo motyvai.

Taip niūrus įžangos tragizmas netrukus sumenksta, bet neišnyksta, likdamas siužete nerimo fonu. Jame – margaspalvis XVI–XVII a. sandūros Vilniaus diduomenės ir miestiečių gyvenimas. Beje, scenos tolumoje atkartota Vilniaus panoramos iliustracija iš XVI a. Brauno-Hogenbergo pasaulio miestų atlaso "Civitates orbis terrarum" reikšmingai papildo praeities atmosferos pojūtį.

Tikėjimo paieškos

Operoje atskleidžiamos ne tik istorinių įvykių fone besipinančios lyrinės dramos siužeto linijos. Jėzuitų vienuolio Rutkos lūpomis išryškinama to meto įvykių esmė: "Ne dėl kunigaikštytės bręsta karas, bet dėl tikybos..."

To meto Lietuvoje didžioji dauguma visuomenės šalia krikštu jau pažymėtų aukštuomenės sluoksnių dar buvo nenutolusi nuo pagonybės. Tiek katalikams jėzuitams, tiek reformacijos skleidėjams buvo aktualu pritraukti kuo daugiau paklydusių sielų į savo pusę. Toks dvasininkų konfliktas vyravo ne tik miesto gatvėse (operoje atskleidžiamas pašaipiomis replikomis ir fizinėmis patyčiomis), bet ir šeiminiuose santykiuose.

Juk Chodkevičių globotinė našlaitė Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė (kurią ketindamas vesti evangelikų reformatų sekėjas Radvila Jonušas turėjo prašyti net popiežiaus leidimo) visą gyvenimą taip ir liko stačiatikė, ne taip seniai tapusi Stačiatikių bažnyčios šventąja. Negana to, jos globėjai Chodkevičiai (Katkai) buvo karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos šalininkai.

Antrojo plano spalvos

Sudėtingo ir neramaus istorinio laikmečio vingiai neapsunkina žiūrovo dėmesio, užleisdami pozicijas konfliktuojančių giminių santykių plėtotei.

Kristupo Radvilos (Žygimantas Galinis ir Tomas Ladyga) ir jo sūnaus Jonušo (Mindaugas Zimkus) opozicijoje – Vilniaus kaštelionas Jeronimas Katkus (Raimondas Baranauskas ir Giedrius Prunskus) su žmona Sofija (Rita Preikšaitė ir Rūta Zaikauskaitė). Tarp jų – centrine konflikto figūra tapusi Sofija Olelkaitė (Gitana Pečkytė ir Raminta Vaicekauskatė).

Greta pirmaplanių operos veikėjų ne mažiau ryškūs to meto Vilniaus miestelėnų specifines grupes pristatantys spalvingi epizodiniai personažai: Radvilų ir Katkų bajorai Bildžius (Andrius Apšega) ir Miknila (Jonas Lamauskas), Vilniaus vaitas Buožius (Povilas Padleckis), jėzuitų vienuolis Rutka (Žanas Voronovas) ir pirkliams atstovaujantis Vilniaus žydas Skarija (Gediminas Maciulevičius), tarp kurių ir būdingas bažnyčios prieigų saugotojas – elgeta (Giedrius Prunskus ir Danielius Vėbra).

Jo vaidmuo nedidelis, tačiau įsimenantis – ties intonacijos riba balansuojančiu ir pašaipiai legendą apie mergas medžiojantį šliužą pristatančiu vokalu, prieštaringus jausmus nuo gailesčio iki ironiško šypsnio sukeliančia vaidyba kuriamas visuomenės normų nepaisančio šventojo kvailelio – jurodivo paveikslas.

Arijų pynės

Kitas subtiliai ironizuojamas, vos nuo lašo vyno tarp realybės ir regėjimų pasimetęs veikėjas – Katkų bajoras Bružys (Giedrius Prunskus ir Ramūnas Urbietis), kurio apgirtusios šnekos liejasi visai tam netinkamoje sakralioje erdvėje priešais altorių.

Išskirtinė figūra – Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (Kęstutis Alčauskis ir Egidijus Bavikinas), atliekantis konflikto gesintojo vaidmenį ir ketinantis pasiaukoti dėl taikos išorės priešų supamoje tėvynėje, jei nepavyktų sustabdyti ir sutaikyti konfliktuojančiųjų jos viduje: "Tebūsiu aš auka pirmoji karo, tebūsiu aš vienintelė mirtis..."

Mažiau spalvingi antraplanių moterų charakteriai, kuriems atstovauja Sofijos draugė Agnė (Marija Arutiunova ir Ingrida Kažemėkaitė) ir Katkaus rūmų šeimininkė Magdė (Ieva Vaznelytė ir Nomeda Vilkanauskaitė).

Muzikiniai pagrindinių veikėjų paveikslai apsiriboja vos keliais solo ir ansamblių numeriais: Radvilai Perkūnui skirta vos viena arija, o Katkui atsiskleisti panaudotos dvi. Tačiau įspūdingiausiomis melodijomis apdovanoti jaunieji Sofija ir Jonušas – jų ariozo ir duettino laikomi vienais gražiausių lyrinių pavyzdžių lietuvių operų tarpe.

Orkestro partitūra gana sudėtinga, nestokojanti simfonizmo bruožų. Choro replikos ir intarpai atlieka jungiamąjį epizodų vaidmenį. Vos spėjančio keisti veikėjų drabužius choristai – dinamiška ir emocinga minia: miestiečiai, maldininkai ir davatkos, kariai ir riteriai, o pabaigoje vestuvininkai pasitarnauja veiksmui aktyvinti.

Vizualūs sprendimai

Šių grupių veikėjų kostiumai (jų kūrėjai – Danas Zinkevičius ir Kristina Valančiūtė) – gana standartiniai ir neišsiskiriantys, tik iš charakteringų detalių leidžiantys atpažinti luominę ir religinę priklausomybę. Simboliniais ženklais papildyti ir pagrindinių veikėjų kostiumai.

Scenovaizdis kuriamas minimaliomis priemonėmis – transformuojami mobilūs architektūriniai segmentai ir laiptai, Vilniaus renesansą akcentuojančios korintinės kolonos, vos keli paskirtį keičiantys simboliniai baldai. Blankų senųjų statinių apšvietimą kuria aukščio iliuziją formuojantys iš viršaus krentantys šviesos spinduliai.

Dabarties ir praeities sąlytis atskleidžiamas slenkančiais vaizdo projekcijų tekstais, lyg iš vėlesnių laikų perspektyvos įvertinančiais pasakojamos istorijos herojų gyvenimus ir paliktas žymes (scenografijos ir vaizdo projekcijų kūrėjai – Gintaras Makarevičius ir Dainius Liškevičius, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas).

Ši opera, priešingai nei įprasta įstoriniuose veikaluose, nesibaigia herojų mirtimi ar aukomis. Finalinė scena liudija apie nugalėtą Radvilos Perkūno išdidumą ir giminių susitaikymą, užbaigiamą Jonušo ir Sofijos vestuvėmis. Tačiau apoteozę kuria ne vestuvinė, bet karinė patriotinė tematika: vestuvinius šokius ir dainas nutraukia Radvilos Perkūno įsakymas Jonušui ruoštis į žygį. Paklūstančio Jonušo ryžtingą frazę "Nutraukę iškilmes vestuvių, mes priešui trenksim kaip Perkūnas" palydi į ateitį žvelgianti chorinė apoteozė: "Mūsų vardą ainių ainiai Lietuvoj dainuos."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Lina

Lina portretas
Gražios ir gilios įžvalgos. Galbūt kiek per ilgas straipsnis. Istoriją galime pasiskaityti programėlėje. Ir....nesutikčiau su I operos " Birutė " vertinimu. Tai buvo kūrinys, kokio Lietuvai reikėjo 1906 metais.

super

super portretas
turim bilietus balandzio 20 d
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių