Provokuojančios kūrybos įrankis – kūnas

Menininkai iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos bei Lietuvos savo darbais kėlė klausimus, liečiančius kūno kaip politikos ir rezistencijos įrankio, performanso kaip politinio veiksmo bei kultūros kaip ciniškos cenzūros taikinio temas.

Viena laukiamiausių festivalio dalyvių – iš Krymo kilusi ukrainiečių menininkė Marija Kulikovska, kurios instaliacijas "Klonų armija" ir "Homo Bula", instaliuotas Donecke veikusioje kultūros iniciatyvų platformoje "Izolyatsia", rusų kareivių pajėgos sunaikino šaudymo pratybų metu.

Kaune M.Kulikovska pristatė savo projektą "Flowers of democracy" ("Demokratijos gėlės"), kviečiantį apsvarstyti moters vietos visuomenėje ir nuogo kūno objektizavimo problemas.

Išgyventi savo idėją

Pagrindinis M.Kulikovskos kūrybos instrumentas – jos pačios kūnas. Siekdama pavaizduoti kūno konstravimą ir dekonstravimą, kūrybinio proceso metu menininkė transformuoja jį į skulptūras, kurtas iš natūralių medžiagų: cukraus, pieno, druskos.

"Viskas, ką aš turiu, yra mano kūnas. Nenoriu būti iš tų menininkų, kurių darbus kuria jų samdomi darbuotojai, o jie tik klijuojasi garsaus menininko etiketę. Štai kodėl politiniams ir meniniams pareiškimams pareikšti naudoju tik savo pačios kūną", – pasirinkimą aiškino menininkė.

Savo kūną kaip kūrybos objektą ji naudoja ir dėl kitų aspektų. "Pavyzdžiui, kurdama skulptūras, apsilieju gipsu. Dažniausiai šis darbas yra itin varginantis – stingstantis gipsas tampa labai sunkus, tu gali jame įstrigti, kai kuriais atvejais netgi mirti. Visa tai pajausti gali tik tu. Niekas kitas nepajaus ir nesupras, ką kurdama konkretų meno kūrinį išgyvenai. Taip mano menas įgauna dar vieną prasmę", – pasakojo M.Kulikovska.

Visuomenės normos ir politinės jėgos per daug reguliuoja žmonių gyvenimus, kišasi į sprendimus, ką daryti su savo kūnu, tad menininkės darbai yra ir bandymas šias normas pakeisti.

"Norėdamas būti laisvas, privalai tapti savo kūno savininku, o norėdamas tai pasiekti, turi garsiai ir aiškiai pareikšti, kad nuo šiol tavo kūnas priklauso tik tau, tu nebesi tik objektas. Žmonėms dažniausiai nepatinka girdėti tokius dalykus, nes nesupranta, kad gali padaryti tą patį", – tikino M.Kulikovska.

Provokuojantis atvirumas

Panašiai atsirado ir Kaune pristatytas menininkės projektas "Flowers of democracy". Projektas prasidėjo M.Kulikovskai išliejus keletą savo intymios vietos gipsinių skulptūrėlių, o vėliau peraugo į feministinį judėjimą, jungiantį moteris iš visos Europos.

Pirmasis "Flowers of democracy" performansas įvyko 2015-aisiais Kijeve, siekiant atkreipti dėmesį į nepavydėtiną moterų padėtį Rytų Ukrainoje vykstančio karo zonose. Tuo metu provokuojančios skulptūrėlės buvo patalpintos miesto centre ant pastatų laiptų ir fontanų, esančių netoli valdžios struktūrų būstinių. Vėliau performansas pakartotas ir Švedijoje bei Jungtinėje Karalystėje.

Kai gulėjau ant laiptų, žmonės lipo ant manęs ir trypė. Lygiai taip pat, kaip elgėsi mano šalyje – niekino mano kraštą, o dabar niekino ir mane.

"Flowers of democracy" nėra tik skulptūrėlių dėliojimas viešose vietose. Tai sarkastiškas būdas padiskutuoti apie patriarchalinės visuomenės negeroves", – sakė menininkė.

Jos projektas Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje sulaukė itin daug susidomėjimo bei palaikymo. Žmonės žavėjosi skulptūrėlėmis ir nešėsi jas namo, negailėjo palaikymo žodžių judėjimui. Tačiau Ukrainoje reakcija buvo atvirkštinė – įsiutusios moterys skulptūrėles sudaužė.

"Būtų labai įdomu pamatyti reakciją jūsų šalyje. Nors esate vakarietiškesni nei mes, manau, kad reakcija būtų panaši kaip Ukrainoje. Lenkijoje atlikti šio performanso net nesiryžčiau, nes žmonės ten tikriausiai paklaiktų, juk jie itin religingi", – mintimis dalijosi M.Kulikovska.

Nors menininkė iš pradžių abejojo, ar verta kauniečius supažindinti su skulptūrėlėmis, vis dėlto vėliau keletas jų rado vietą Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje.

Sielos emigrantė

Kerčėje, Kryme, gimusios M.Kulikovskos kūrybai didelę įtaką daro ir kruvini Ukrainos įvykiai. Praėjusiais metais menininkė atliko performansą "The Raft Crimea". Jo metu M.Kulikovska tris dienas ir naktis gyveno gelbėjimosi plauste Dniepro upėje Kijeve. Su savimi ji neturėjo nei maisto, nei vandens – maitindavosi tik tuo, ką jai atnešdavo praeiviai.

Šis performansas įkūnijo gyvą pažeidžiamų, apleistų ir praradusių savo namus žmonių metaforą. Tris dienas gyvendama tik iš praeivių malonės M.Kulikovska solidarizavosi su tais, kurie prarado viską, ką turėjo.

"Žinoma, kad Krymo ir Ukrainos Rytų įvykiai itin stipriai siejasi su mano darbais, – pripažino menininkė. – Iki šiol išgyvenu didžiulę identiteto krizę – esu iš Krymo, bet šiuo metu jis aneksuotas, esu ukrainietė, tačiau Ukrainoje nesijaučiu labai laukiama. Oficialiai, šiuo metu mano šalyje vyksta ne karas, o konfliktas, tad negaliu prašyti ir pabėgėlės statuso užsienyje. Todėl stengiuosi kuo mažiau laiko praleisti Ukrainoje, pavyzdžiui, dabar porą mėnesių reziduosiu Liverpulyje."

Karo stigmos

Pasaulyje garsiai nuskambėjo ir kitas menininkės performansas, atliktas 2014 m., iškart po Krymo aneksijos. Europos šiuolaikinio meno bienalė "Manifesta" tais metais vyko Sankt Peterburgo "Ermitaže". Kvietimą atvykti į bienalę gavo ir M.Kulikovska, bet atsisakė dalyvauti.

Į "Ermitažą" bienalės metu ji vis dėlto atvyko surengti performanso "254" (254 – skaičius, kurį M.Kulikovska, kaip pabėgėlė iš Krymo, gavo Ukrainoje, taip tapdama pabėgėle savo pačios šalyje).

Peformanso metu menininkė ant marmurinių pagrindinės bienalės salės laiptų užsiklojusi Ukrainos vėliava pragulėjo 30 minučių, kol atvyko policija. Policijos pareigūnai M.Kulikovskai pagrasino: pasodins į kalėjimą arba išveš į psichiatrijos ligoninę. Jie teigė galį taip pasielgti, kadangi menininkė kilusi iš Krymo, o šis nuo šiol priklauso Rusijai, tad ir M.Kulikovska esą Rusijos, o ne Ukrainos pilietė. Tačiau ji turėjo leidimą laikinai gyventi Švedijoje – tai labai  sunervino pareigūnus.

Galiausiai bienalės "Manifesta" organizatoriai, kurie M.Kulikovską prieš tai kvietė dalyvauti renginyje, liepė pareigūnams ją paleisti. "Kai gulėjau ant laiptų, žmonės lipo ant manęs ir trypė. Lygiai taip pat, kaip elgėsi mano šalyje – niekino mano kraštą, o dabar niekino ir mane", – išgyvenimais dalijosi M.Kulikovska.

Menininkę labiausiai liūdina tai, kad Ukraina, regis, pati pamiršo apie tebevykstantį karą. Anot jos, Kijevas savo naktiniais klubais ir panašiomis pasilinksminimo vietomis baigia pralenkti kitus Europos miestus, o tuo metu Rytų Ukrainoje kasdien žūsta žmonės.

"Pavargau nuo dvigubos moralės savo šalyje. Karas tęsiasi jau ketverius metus, o niekas apie tai nebekalba. Pykstu ant mūsų valdžios, nes Ukrainoje dar tiek daug negerovių, o niekas nieko nesiima. Tačiau, kita vertus, nenoriu apie tai per daug kalbėti – kad nesuteikčiau Rusijai progos pasakyti: "Matote, kaip negerai jūsų šalyje. Gera žinia, kad mes atėjome ir tuoj viską sutvarkysime." Nenoriu kalbėti apie šią šalį, ji man nebeegzistuoja", – nusivylimo neslėpė ukrainietė.

Aktualizuoja nelygybės jausmą

Rezistencijos ir protesto ženklu pažymėti M.Kulikovskos darbai apima ir moters kūno bei moters vietos visuomenėje problemas. Menininkė taip pat yra įkūrusi ir tarptautinę feministinę organizaciją "Body and Borders", kurios tikslas – palaikyti ir skatinti menininkes moteris.

"Ukrainoje susiklosčiusi itin įdomi situacija. Mūsų kolektyvinė atmintis dar mena matriarchinius laikus, tad mūsų moterys yra gan nepriklausomos, tačiau kartu mes turime ir prisiminimų iš Sovietų Sąjungos. Sovietinis feminizmas buvo dvilypis, kadangi moteris galėjo tapti gamyklos vadove, tačiau nežinojome nė vienos moters, kuri būtų užėmusi svarbią vietą partijoje", – pasakojo menininkė.

Pagrindine moterų teisių problema ji laiko tai, kad visuomenė dažnai nesupranta feministinių judėjimų esmės ir mano, kad moterys jau yra išsikovojusios visas teises. Tačiau tai ne visai tiesa: visuomenė vis dar yra nemaža dalimi patriarchalinė, o tos, kurios su tuo nesitaiksto, greitai iškrinta iš uždaro visuomenės rato.

"Dauguma moterų pasaulyje neturi teisės į savo kūną, jos turi įrodinėti, kad joms, pavyzdžiui, reikia aborto. Taip, abortai nėra gerai, tačiau niekas negali nurodinėti žmogui, ką jam daryti su savo paties kūnu", – mintimis dalijosi M.Kulikovska.

Pasak jos, nemenka problema yra ir tai, kad moterys dažnu atveju negali siekti karjeros taip, kaip tai daro vyrai dėl atlyginimų nelygybės – moteris privalo būti itin gera specialistė, kad gautų bent trečdalį vyro atlyginimo.

"Viena mano draugė yra nuostabi ekonomikos specialistė. Bankui, kuriame dirbo, ji atidavė 20 metų. Galima sakyti, kad toje darbovietėje ji buvo pagrindinės smegenys, kadangi nieko nevykdavo be jos žinios. Tačiau kai direktorius nusprendė, kad jam laikas pasitraukti, jis savo įpėdiniu pasirinko atsitiktinį jauną vaikiną, kadangi bankui reikėjo žmogaus, reprezentuojančio vyrišką jėgą. O draugei pasiūlyta tapti neoficialia vadove – dirbti dar daugiau, bet neaišku, ar ką už tai gauti. Tokių situacijų pasaulyje apstu", – gyvenimiška istorija pasidalijo M.Kulikovska.

Vis dėlto ji tiki – visuomenė keičiasi. "Kiekvieną dieną situacija gerėja, kadangi apie šias problemas nemažai kalbama. Tačiau viskas vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi. Tikiuosi, kad savo performansais taip pat prisidedu prie situacijos gerinimo. Na, o jeigu ne, bent jau garsiai kalbu apie tai, kas man svarbu", – sakė menininkė.