Proga kitaip pažvelgti į sovietų okupacijos laikotarpį

Galimybė pažvelgti į sovietų okupacijos laikotarpį iš kitokio rakurso yra siūloma bendruomenių platformos "Mažosios istorijos" parodoje "Didžioji pramonė", surengtoje Kauno paveikslų galerijoje. Jos kuratorė Auksė Petrulienė džiaugiasi: "Nuostabu yra atrasti autentiško prisiminimo giją ir ją (su)laikyti, nes dar yra likusių gyvų asmenybių, galinčių papasakoti savo patirtis."

Su kuratore kalbamės apie parodoje atveriamas, garbaus amžiaus sulaukusių liudininkių istorijas, atsiminimus ir netgi jų spintas.

– Kas paskatino atsirasti bendruomenių platformą "Mažosios istorijos", inicijavusią parodą "Didžioji pramonė"?

– Jau senokai aplinkui mus sklando atviro muziejaus idėja – muziejaus, kuris taptų prieinamas kiekvienam piliečiui, kuris taptų kasdienybės dalimi ir keistų gyvenimus. Svajoju, kad "Mažosios istorijos" būtų platforma, ant kurios nusileistų bent plunksnelė nuo šios sklandančios idėjos kūno. Ir dar mane įkvepia bendruomenės: Kaune jos galingos ir energingos, jos tampa miesto ypatybe, išskirtinumu. Muziejus daugiau nebegali globėjiškai kartoti: ateikite, bendruomenės, mes jus sutvirtinsime, mes jus apginkluosime... Bendruomenės užaugo. Tarp jų ir muziejaus gali susiklostyti išties demokratiškas santykis, kad būtų galima sakyti vienas kitam: kurkime kartu.

Kaip menininkė, jau gerą dešimtmetį dirbu tose vietose, kuriose kuriasi bendruomenės, einu pas jas. Atrodytų, kad kaip muziejininkė inicijuoju atvirkščią procesą – kviečiu bendruomenes ateiti į muziejų. Tačiau taip nėra: norėdamas pakviesti, pirmiausia turi išeiti už savo institucijos sienų. Išeiti tiesiogine prasme – didžioji dalis "Mažųjų istorijų" susitikimų ir pokalbių vyko ne muziejuje. Dar svarbiau – "išeiti" iš muziejaus aplinkoje galiojančių mąstymo, kalbėjimo, veikimo standartų. Projektas "Mažosios istorijos" yra muziejaus žingsnis žmonių link, noras geriau pažinti, išgirsti, išklausyti, pakviesti prisijungti, būti drauge.

Ir dar mane įkvepia bendruomenės: Kaune jos galingos ir energingos, jos tampa miesto ypatybe, išskirtinumu.

– Ar sovietinės tematikos aktualizavimas parodoje – tai šiuolaikinio meno lauke tiriamų temų refleksija?

– Parodos tema išsivystė per kūrybinius darbus. Ją analizuoti toms bendruomenėms, kurioms ji galėtų būti įdomi, todėl parodoje dalyvauja Petrašiūnų ir Girstos bendruomenės, kilusios iš mikrorajonų, kurie XX a. septintajame dešimtmetyje susikūrė aplink pramonės gigantus: hidroelektrinę, "Dirbtinio pluošto gamyklą". Buvo įdomu pasikviesti šias dvi bendruomenes, kaip parodos bendraautores, su visu jų turimu prisiminimų krūviu.

Petrašiūnai ir Girsta – tai specifiniai miesto rajonai, juose vis dar gyvena vaikai ir anūkai tų, kurie dirbo tuomečiuose fabrikuose ir šalia jų įsikūrusiose mokyklose, poliklinikose, kultūros centruose. Todėl dar galima apčiuopti tą neseną praeitį, kuri dabar nyksta labai sparčiai.

– Kompozitorius Artūras Bumšteinas parodai sukūrė intriguojamą garsinę instaliaciją "Molinės gerklės", transliuojamą per garsiakalbius, įstatytus į dekoratyvines puodynes.

– Garsinė instaliacija – parodos branduolys. Ji subtiliai nusako platformos "Mažosios istorijos" esmę: čia tampa girdimos niekada nepasakotos, nutylėtos, nepatogios istorijos, čia gali būti išgirsti ilgai tylėjusieji. Prieš keletą metų per ekskursiją keramiko Povilo Baranausko dirbtuvėje tarp gausaus jo palikimo aptikome keistą rinkinį "Didžioji medicinos enciklopedija" (1960). Tai – daugiau nei 40 plokštelių su širdies ritmo, kvėpavimo, kalbos, psichikos sutrikimų įrašais.

Pasiūlėme kompozitoriui A.Bumšteinui iš šio įdomaus garsų rinkinio sukurti instaliaciją parodoje. Kompozitorius susidomėjo ne tik medicinos enciklopedijų garsais, bet ir muziejuje saugomomis sovietinio laikotarpio Lietuvos keramikų kurtomis vazomis. Didžiulės dekoratyvinės vazos reoprezentavo sovietmečio idealus. Jos dekoruotos bulviakasio, hidroelektrinės statybų, pionierių iškylos, atostogų, gyvulininkystės ūkio vaizdais, bylojančiais apie neva gražų ir taikų pasaulį, kuriame nėra nelaimingų žmonių. Šias vazas kompozitorius panaudojo kaip garsiakalbius, transliuojančius kalbos ir psichikos sutrikimų įrašus iš medicinos enciklopedijos.

Taigi, parodoje pirmą kartą viešai girdimi kitokie balsai iš septintojo dešimtmečio: pasakojimai tų, kurie anuomet buvo nustumti už pavyzdingos visuomenės ribų, atskirti ir nutildyti.

– Tekstinė ir vaizdinė parodos dalis sudaryta iš pramoninės tekstilės pradininkių – "Kaspino" fabriko dailininkės Venifridos Stasės Račkaitytės ir "Drobės" technologės Veronikos Dabkienės pasakojimų. Kodėl herojėmis pasirinkote būtent šias moteris? Kuo jų prisiminimai yra unikalūs?

– Šios herojės buvo pirmosios dailininkės, išėjusios dirbti į fabrikus. Abi 1952 m. baigė tekstilės specialybę tuomečiame Vilniaus Dailės institute (dabar Vilniaus Dailės akademija Kauno fakultetas – aut. past.). Abiem šiemet sukako 90 metų. Jų prisiminimai ir jų spintose išsaugoti gaminiai padeda pažinti patį didžiausią ir patį mažiausią lengvosios pramonės fabrikus: šeštojo dešimtmečio pabaigoje "Drobė" tapo legenda, o mažasis "Kaspinas" dalyvavo stulbinamose inovacijose.

Parodos herojės atsiduria šiuose fabrikuose, kai masinė produkcija jau gaminama, bet į jos meninę kokybę nesigilinama. Įdomu, kaip jautėsi menininkė moteris šioje įsisiūbuojančios industrijos aplinkoje. Štai V.S.Račkaitytė "Kaspine" pradėjo dirbti iškart po studijų gavusi paskyrimą. Cechuose darbininkai naują darbuotoją – smulkutę, mažo ūgio merginą – sutiko smalsiai, vadino meiliai: "mūsų menininkė" ir gūžčiojo pečiais: "O kam ji reikalinga?". Netruko paaiškėti, kiek daug jėgos fabrikui gali suteikti išradinga menininkė.

Poziciją fabrikuose, kuriuos valdė vyrai, parodos herojėms teko išsikovoti ne tik darbais, bet ir savo pozicija. Nuostabu, kad V.Dabkienė prisimena savo buvimą fabrike tiesiog visomis kūno juslėmis. Moteris prisimena savitą vaikščiojimo fabrike būdą, savo žingsnius, grindų vibravimą. Kai fabrike – nuolatinis  įrenginių triukšmas, buvo neįmanoma girdėti žingsnių, bet galėjai pajusti Veronikos žingsnius – tą energiją, dėl kurios lieknai moteriai žingsniuojant lingavo grindys.

V.Dabkienei patiko dėvėti drabužius iš vyriškų "Drobės" audinių. Parodoje galima matyti jos švarką iš garsiosios "Triko drobės", 1958 m. Briuselyje laimėjusios auksą. O iš audinio, skirto Leonido Brežnevo vizito į Ameriką kostiumui, V.Dabkienė pasisiuvo sijoną.

Mes daug kalbėjomės apie tai, ką reiškė gyventi ir kaip reikėjo išgyventi anuomet. "Negalėjai sakyti, ką galvoji. Tik jausti ir permalti savo mintis į žodžius kaip per mėsmalę", – prisimena V.Dabkienė.

Fabrikai buvo neatsiejama parodos herojų gyvenimo dalis, todėl darbo prisiminimai sugrįžta į asmeninius prisiminimus ir vėl išsiskiria. Taip kuriamas tekstinis parodos audinys – ant sienos besirikiuojančios autentiškos pokalbių citatos. Ne tiek apie pramonę, kiek apie jausmą gyventi anuomet. Nes "Mažąsias istorijas" domina, kaip maži prisiminimai gali papildyti ir keisti mums įprastą istorijos suvokimą.

– Kaip įvardijama parodos anotacijoje, pritrenkiamas eksponatas yra 1960 m. "Kaspino" inovacija: dirbtinė kraujagyslė. Kaip šis objektas atsirado ekspozicijoje?

– Kraujagyslės protezą autentiškoje firminėje dėžutėje išsaugojo V.Račkaitytė. Tai – nuostabi inovazija, atsiradusi bendradarbiaujant Lietuvos tekstilės instituto mokslininkams, "Kaspinui" ir Lietuvos kraujagyslių chirurgams. Pastarieji ir inicijavo šią gamybą, nes užsieniniai implantai buvo per brangūs, o tarybiniai, gaminami tuomečiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas, aut.past.) – nekokybiški, sukeliantys pacientams atmetimo reakcijas ir uždegimus dėl priemaišų, pvz., mašininės alyvos likučių.