Priminimas teatro kalba: turime priedermę būti laimingi

Retokai pasitaiko, kad biografiniai spektakliai pasakotų apie vis dar gyvo ir aktyviai veikiančio žmogaus gyvenimą. Vienas tokių – atviras, dramatiškas ir nepalaužiamu optimizmu trykštantis "Shalom, Bellissima!", įtaigiai žiūrovą supažindinantis su Bellos Shirin istorija. Vasario 15-osios vakarą spektaklis paskutinįkart žiūrovus sukvietė į Kauno teatro klubą. Mintimis apie šį kauniečių pamėgtą kūrinį pasidalijo trys jo kaltininkės: B.Shirin, režisierė Ina Pukelytė ir aktorė Olita Dautartaitė.

B.Shirin: mąstau apie knygą

– Teatras – viena didžiausių jūsų gyvenimo meilių, pati svajojote apie aktorystę. Koks jausmas apima stebint scenoje kitos aktorės vaidinamą jūsų pačios gyvenimo istoriją?

– Iš pradžių buvo mintis, kad vaidinsiu pati save. Tačiau sūnus ir giminės tokią idėją vetavo. Jie suprato, kad po visko, ką aš perėjau, man bus per sunku kiekvieną kartą emociškai grįžti į praeitį. Supratau tai ir atsisakiau. Jaudinausi, kaip lietuvė aktorė galės įlįsti į mano kailį. Bet kai pamačiau pirmas repeticijas su Olita ir tapau viena iš žiūrovų, visi nuogąstavimai dingo – vaidmenį Olita atlieka puikiai.

– Spektaklis "Shalom, Bellissima!" rodytas beveik dvejus metus. Kokie jausmai apima dabar, žinant, kad Teatro klubo lankytojai jo daugiau nebeišvys?

– Spektaklis vasario 15-ąją – baigiamasis Kaune, tačiau jį dar galės spėti pamatyti žiūrovai Vilniuje, Pasvalyje, planuojamas ir pasirodymas Akmenėlių dvare Pakruojyje. Labai norėčiau, kad šį spektaklį pamatytų ir Izraelyje, ieškau rėmėjų. Todėl nesakau, kad šis spektaklis paskutinis. Nemėgstu to žodžio.

– Visi, matę spektaklį, nepaprieštarautų, kad jūsų gyvenimo istorija – išskirtinė. Galbūt laukia jos tęsinys teatro scenoje ar autobiografija knygos puslapiuose?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nepagalvoju apie mano istorijos tęsinį. Ir apie knygą mąstau jau gana ilgai. Tikiu, kad ir tam ateis laikas.

– Palaikote ne visai tradicinę poziciją kalbėdama apie karo siaubus – stengiatės akcentuoti šviesiąsias puses, o skaudulius pamiršti. Šia dvasia spinduliuoja ir pasakojimas spektaklio metu. Ar pastebėjote, kad tai būtų padarę kokią nors įtaką tam, kaip lietuviai mato žydų tautybės žmones ir atvirkščiai?

– Tikrai taip, spektaklis padarė didžiulę įtaką žmonėms, kurie jį matė. Ypač tiems, kurie iki tol nežinojo žydų išgyvenimų, jų istorijų. Pavyzdžiui, Tryškiuose po spektaklio jaunuoliai prisipažino, kad anksčiau nemėgo žydų, o dabar viskas atrodo kitaip.

Iš pradžių buvo mintis, kad vaidinsiu pati save. Tačiau sūnus ir giminės tokią idėją vetavo. Jie suprato, kad po visko, ką aš perėjau, man bus per sunku kiekvieną kartą emociškai grįžti į praeitį.

O.Dautartaitė: skaidraus spektaklio reikiamybė

– Per savo karjerą suvaidinote daugiau negu 70 vaidmenų. Kuo ypatingas vaidmuo spektaklyje "Shalom, Bellissima!"?

– Šįvakar mielai pavarčiau Šiaulių dramos teatro knygas ir jos parodė, kad per 32-ejus darbo teatre metus vaidinau per aštuoniasdešimt vaidmenų. Dar penketas – Kauno menininkų namuose ir Panevėžio Juozo Miltinio teatre, tad man norisi juos visus turėti, nes brangūs. Jau dešimt metų, kai esu pati sau, neįregistruota jokiame teatre, bet scena dar manęs nepaleidusi ir tuo be galo džiaugiuosi.

"Shalom, Bellissimos" Bella atskriejo netikėtai. Prieš dvejus metus repetuoju Panevėžyje. Skambina spektaklio režisierė Ina Pukelytė, kviečia vaidinti. Paprašiau atsiųsti scenarijų ir  perskaičiusi iškart supratau, kad noriu prisijaukinti šį personažą ir atiduoti žiūrovams. Septyniolikmetę mergaitę tėvai iš gimtojo Kauno išsivežė į Izraelį. Ji nepritapo niekur, nebuvo laiminga nei anoje žemėje, nei Amerikoje. Pažadėtoji žemė – Lietuva ir gimtasis Kaunas. Tik atkurta Lietuvos nepriklausomybė suteikė galimybę grįžti namo. Ina gražiai atskleidė jos buvusį dramatišką gyvenimą, svajas, veržimąsi Lietuvon. Ir, pagaliau, – laimingą, reikalingą buvimą gimtinėje. Mane užkrėtė žydaitės Bellos mąstymas, stipri, tikra ir atvira jos vidinė nuostata. Ji, kaip kiti jos tautiečiai, neieško kaltų, nevadina Lietuvos žydšaudžių tauta. Jos širdis atsiremia į tuos, kurie gelbėjo ir globojo žydus. Bella trokšta savo dar likusį gyvenimą paskirti Lietuvos labui, jos žmonėms. Kaip reikia mylėti tą mažyti gimtąjį žemės kampelį, kad taip geistumei po šitiek metų pargrįžti... Man tai be galo brangu.

O ir personažas žaižaruoja visomis žmogiško gyvenimo spalvomis, sielos ir kūno išgyvenimais. Tik atsiverk, atsiskleisk. Visada laukiu, kada galėsiu eiti į Teatro klubą susitikti su jaunais puikiais kolegomis – partneriais Kamile ir Roku, prieš spektaklį susiimti rankomis, prašyti Dangaus laiminimo, užkrėsti vieni kitus gera energija ir, sulaukus šurmuliuojančių žiūrovų, įsiveržti į sceną. Jie arti, jų akys smelkia tave. Tad tik, duok Dieve, spinduliuojančios energijos atskleisti personažo gelmę ir vesti žiūrovą Bellos išgyvenimų keliu. Po spektaklio, skanaudami chalą, žiūrovai tampa lyg spektaklio bendrakūrėjais. Greitai neišeina, širdingai dėkoja. Taip jie patvirtina tokio graudžiai skaidraus su lengvu humoru spektaklio reikiamybę.

– Kokių bendrų charakterio bruožų, patirčių pastebėjote tarp savęs ir B.Shirin? Kokius skirtumus buvo sunkiausia įveikti?

– Bella, atrodo, atėjo į antrą ar trečią repeticiją. Susipažinome. Prisiminiau Arvydo Šliogerio samprotavimą: "Mane keri tik trys tautos: graikai, romėnai ir žydai. Graikai – dėl Sokrato ir Epameinondo, romėnai – dėl Marko Antonino ir Flavijaus, žydai – dėl Mozės ir Bevardžio." Kas Mozė, kažkiek žinau, bet kas Bevardis? Bella pakvietė į namus E.Ožeškienės gatvėje. Ragavome "Damų" likerį. Žiūrėjau nuotraukas, drąsiai klausinėjau jos biografijos faktų, išgyvenimų. Bet kas toks Bevardis, nepaklausiau. Įdomu bus patyrinėti. Dar susitiksime. Galvojame apie bendrą žydų bei lietuvių poezijos ir muzikos programą. Čia, sakoma, kaip Dievas duos. Ir koks stiprus geidimas tokiai programai mus apvaldys. Beldžiame tris kartus į medį.

O įvardyti bendrus charakterio bruožus sunkoka. Skirtingos egzistencinės ir juslinės patirtys, prigimtys. Bella, kaip ir daugelis jos tautiečių, išmintinga. Manau, drąsiai ieškanti reikalingų jos gyvenimui ir veiklai pažinčių, stipriai gebanti pasinerti į Kauno kultūros ir verslo pasaulį. Aš toli gražu neapdovanota išmintimi, skvarbiu protu, diplomatijos perlais. Esu impulsyvi, nepasiliekanti pamatinių vertybinių nuostatų tik sau, nemokanti ramiai, argumentuotai diskutuoti. Emocijos pursloja per kraštus net tada, kai verta patylėti, išbūti sukauptyje. Mus sieja idealistinė priedermė Lietuvai, drąsa atvirai tai išsakyti, veikti. Abi esame mėgėjos pasigirti, smagiai nusiteikę liaupsėms. O šiaip, aktoriui nebūtina turėti bendrų bruožų su personažu. Svarbu pagauti vaidmens – personažo gelmės grūdą, emocinį užtaisą ir rasti reikiamą formą jį įgyvendinant. Scena turi savo įstatymą. Svarbu, ar pavyksta sutverti emocinį energijos lauką tarp scenos ir žiūrovo. Bella spektaklio finale ateina pasisveikinti su žiūrovais, paskatina artinti tautų bendrystę per artesnį vieni kitų pažinimą. Ypač per kultūrą.

– Nors spektaklis atskleidžia sunkiąją litvakų gyvenimo pusę, jame yra daug šviesos, šilumos, graudulio. Tai tarsi himnas gyvenimui – sunku buvo pasiųsti žiūrovams būtent tokią žinutę?

– Pernai per Tarptautinę teatro dieną džiūgavom – "Fortūnų" apdovanojimuose spektaklis buvo įvertintas diplomu. Žiūrovai jį nuoširdžiai priima. Kūrybiškai bandome skleisti iš scenos jo tiesą, šviesią spektaklio giją. Paskutinis atsisveikinimas su spektakliu buvo pripildytas džiugių ir graudžių emocijų. Žiūrovai nesiskirsto, neskuba namo, graudulingai šypsosi, nori šnekėtis. Kas aktoriui gali būti smagiau?

– Esate sakiusi, kad spektaklis padeda iš naujo įsimylėti savo kraštą, kalbą, žmones, gyvenančius čia. Kaip jis padėjo permąstyti savo santykį su Lietuva, Kaunu?

– Spektaklį vaidinome Vasario 16-osios išvakarėse. Sveikinome žiūrovus su Lietuvos gimtadieniu. Tiesiogiai buvome kartu. Geras jausmas. Tenebūna pasakyta per skambiai. Mano – žmogaus ir aktorės priedermė yra būti savo šalies piliete, savo gimtojo Kauno patriote. Tam yra daug būdų ir galimybių. Čia ir dabar. Kol neapleido jėgos, kol neužvertos šio gyvenimo durys. Kartkartėmis atlikti būties mąstymą – būtinybė. Būk laiminga, Lietuva. Būkim laimingi gyvendami gimtinėje. Neišsivaikščiokime.

I.Pukelytė: norėjosi dialogo su publika

– Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su Bella? Kas joje padarė didžiausią įspūdį, tokį, kad nekiltų abejonių – ji verta biografinio spektaklio?

– Su Bella susipažinau prieš trejetą metų – tada su dideliu susidomėjimu tyrinėjau žydų teatrą tarpukario Lietuvoje. Simboliška, kad Bellai buvau pristatyta apleistoje Šančių sinagogoje, kur vyko žydų paveldui skirti renginiai ir kur skaičiau pranešimą. Nedidukė žvitri moteris iš karto užbūrė energija ir įkvėpimu. Ji labai norėjo teatro kalba suartinti po holokausto ilgiems dešimtmečiams traumuotus lietuvius ir žydus. Jaunystėje Bella mokėsi aktorystės, tad dabar turėjo tikslą vėl sugrįžti į sceną, ir ne šiaip sau, o papasakojant savo istoriją.

Esu tikra, kad turime siekti daugiau tarpkultūrinio dialogo galimybių Lietuvoje ir Kaune.

Apie žydų gyvenimą sovietmečiu Kaune žinojau nedaug, tad Bellos pasiūlymas kartu sukurti sceninę istoriją suintrigavo. Be to, ne taip dažnai pasitaiko būti pakviestam keliauti slapčiausiais žmogaus sielos labirintais, tad su malonumu klausiausi Bellos pasakojimų, užrašinėjau juos ir tuo pat metu ieškojau jiems tinkamos sceninės formos. Žydų klausimas Lietuvoje tebėra jautrus, tad norėjosi, kad spektaklis ne aštrintų konfliktą, o padėtų išgirsti, suprasti. Norėjosi ne sceninio monologo, o dialogo su publika, tad Bellos protagonistais buvo pasirinkti du aktoriai – jaunosios kartos atstovai – kuriems žydų klausimas yra neutralus, kurie beveik nieko nežino apie žydų istoriją Lietuvoje. Jų padedama Bella (kurią spektaklyje įkūnija aktorė Olita Dautartaitė) ir papasakoja apie savo tėvų gyvenimą tarpukario ir pokario Lietuvoje, apie savo jaunystę sovietmetyje, emigraciją į Izraelį ir sugrįžimą namo, į Kauną.

– Spektaklis nukelia į laikus, kuriuos nemaža teatro lankytojų dalis įsivaizduoti gali tik iš istorijos bei literatūros. Ar nesusidūrėte su iššūkiais ar dilemomis, siekdama pasakoti apie karo ir okupacijos periodus taip, kad šie taptų suvokiami ir jaunajai kartai?

– Kadangi iki tol jau buvau sugėrusi į save nemažai literatūros apie žydų religijos, politinių, socialinių ir meninių judėjimų ypatumus, nebuvo sunku juos įtikinamai perduoti ir žiūrovams – tereikėjo chronologiškai sudėlioti istoriją ir sukurti vaizdinius, kurie leistų prisiminti arba iš naujo atrasti būtąjį Kauną ir Lietuvą, sužadintų prisiminimus vyresnio amžiaus žiūrovams, suintriguotų jaunuosius. Tam buvo pasitelktas žydiškos vakarienės ruošimo formatas. Juk virtuvėje dažniausiai išsprendžiami sudėtingiausi gyvenimo klausimai, žmonės išsikalba, išgirsta vieni kitus, atsipalaiduoja.

– Nors "Shalom, Bellissima" pasakoja vienos moters ir jos šeimos istoriją, vis dėlto užgriebia ir daugiau visuomenei aktualių temų bei problemų. Kurios jų, jūsų manymu, svarbiausios šiandien?

– Tai, kas iš tiesų kelia siaubą, yra vis naujai įvairiose valstybėse kurstomas populizmas ir nacionalizmas, bandant įtikinti visuomenę, kad dėl įvairių valstybes ištinkančių maudulių yra kaltas išorinis priešas, arba dar konkrečiau – kitos tautos atstovas, kita religija. Kaip rodo per tūkstantmečius ištikę istoriniai faktai, toks žmonių supriešinimas nelemia nieko kito, tik masines žudynes ir skerdynes. Tik dialogas, siekis surasti demokratišką arba visiems priimtiną sprendimą leidžia išvengti katastrofų, leidžia visuomenėms gyventi taikoje ir būti, kiek tai šiame gyvenime įmanoma, laimingiems. Šiuo spektakliu norima apie tai priminti.

– Vasario 15 d. suvaidintas paskutinis "Shalom, Bellissima" spektaklis Kaune. Kokie jausmai apima žinant, kad šis jūsų kūrinys jau nugyveno savo gyvenimą? O galbūt planuose yra ir jo sugrąžinimas?

– Spektaklio gimimas ir mirtis yra natūralus procesas. Džiaugiuosi, kad spektaklis buvo mėgstamas žiūrovų tiek Kaune, tiek ir kituose Lietuvos miestuose. Planuojame jį dar parodyti Lietuvos regionuose, taip pat – vyresniųjų klasių moksleiviams. Jeigu tik bus galimybė, spektaklis gyvuos ir toliau, tačiau jau ne kaip vakarinės Teatro klubo programos dalis.

– Gal galite pateikti įdomių faktų (tarkim, kiek pyragų patiekta žiūrovams) ar ypatingų žiūrovų reakcijų?

– Labai džiaugiamės, kad žiūrovams įspūdį palieka ne tik spektaklio turinys, bet ir žydiški patiekalai. Dauguma vyresnio amžiaus žiūrovų per skonį staiga prisimindavo savo vaikystę, paauglystę, kai mėgaudavosi savo tėvų ar senelių iš žydų išmoktais gaminti patiekalais, tokiais kaip foršmakas (kapota silkė) ar cimesas (troškintos daržovės). Dauguma moterų žiūrovių po spektaklio iš karto puldavo ieškoti receptų ir gaminti žydiškus patiekalus namiškiams ir svečiams. Tad spektaklio atšvaitai išliks ne tik žiūrovų atmintyje, bet ir virtuvėje. Esu tikra, kad turime siekti daugiau tarpkultūrinio dialogo galimybių Lietuvoje ir Kaune. Todėl džiaugiuosi, kad "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" biuras kviečia įvairių tautų kauniečius dalytis savo patirtimis ir geriau pažinti vienas kitą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Autobusų stotyje – skambūs „Kaunas Jazz“ akordai
    Autobusų stotyje – skambūs „Kaunas Jazz“ akordai

    Trečiadienio vakarą paprastai skubantys Kauno autobusų stoties keleiviai stabčiojo ir būrėsi laukiamojoje salėje. Apie įsibėgėjantį tarptautinį „Kaunas Jazz“ festivalį skambiai priminė čia koncertavęs kvintetas „Jazzway“...

    1
  • „Kaunas Jazz 2019“ kviečia į pasaulinio garso atlikėjų pasirodymus
    „Kaunas Jazz 2019“ kviečia į pasaulinio garso atlikėjų pasirodymus

    Kaunas iki pat balandžio 28 d., jau 29-ąjį kartą matuosis džiazo sostinės titulą ir kvies visus miestiečius bei miesto svečius apsilankyti įspūdinguose „Kaunas Jazz 2019“ atlikėjų pasirodymuose. Džiazo gurmanų šiais metais lau...

    1
  • Unikalioje erdvėje Kaune – pokalbis su atlikėju D. Razausku
    Unikalioje erdvėje Kaune – pokalbis su atlikėju D. Razausku

    Balandžio 25 d. 18 val. Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje esančioje jaunimo X erdvėje įvyks dar vienas susitikimas su įkvepiančiu muzikos kūrėju. Šį kartą erdvėje svečiuosis dainų autorius ir atlikėjas, poetas, muzikos ap...

  • Kviečia „Naktinis krepšinis“: bus jaučiama gatvės kultūra
    Kviečia „Naktinis krepšinis“: bus jaučiama gatvės kultūra

    Energingi gatvės šokiai, riedlenčių ir BMX ekstremalūs triukai, nenutylantys palaikymo šūksniai ir krepšinio 3x3 turnyro nugalėtojų triumfas antrą valandą ryto – visa tai tik didžiausiame hiphop‘o festivalyje „N...

  • Prie Kauno pilies vyks šventė „Vaikų Velykėlės“
    Prie Kauno pilies vyks šventė „Vaikų Velykėlės“

    Balandžio 28 d., sekmadienį, 13 -17 val. kauniečiai, dideli ir maži, kviečiami į tradicinę miesto šventę „Vaikų Velykėlės“. ...

  • Kaunas tradiciškai pradeda džiazuoti
    Kaunas tradiciškai pradeda džiazuoti

    Į saulės spinduliuose skendintį antrąjį pagal dydį Lietuvos miestą atkeliauja 29-asis „Kaunas Jazz“ festivalis, balandžio 23-28 dienomis kviesiantis muzikos gerbėjus į daugelį renginių, vyksiančių koncertų salėse bei netradicinėse ...

  • Kviečia į nemokamą A. Remeikos paskaitą apie šiuolaikinę mados pramonę
    Kviečia į nemokamą A. Remeikos paskaitą apie šiuolaikinę mados pramonę

    Gegužės 8 d. Kauno kolegijos Menų akademijoje paskaitą „Šiuolaikinė mados pramonė: ką apie ją būtina suprasti ir ko iš jos laukti ateityje?“ skaitys žinomas mados analitikas, edukacinių projektų iniciatorius ir autorius Ar...

  • Aukso amžiaus literatų eilės – kvapų dėžutėse
    Aukso amžiaus literatų eilės – kvapų dėžutėse

    Parodoje, pasakojančioje apie Kauno aukso amžių – pieno baltumo Ievos Simonaitytės rankinė, Bernardo Brazdžionio akiniai, ir literatūros klasikų eilėraščiai, paslėpti kvapų dėžutėse. ...

    1
  • Be vitamino M ir gyvenimas, ir maistas – prėski
    Be vitamino M ir gyvenimas, ir maistas – prėski

    Jau beveik 20 metų restorano "Medžiotojų užeiga" vadovas Ričardas Mačiulaitis bičiuliaujasi su Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos administratoriumi kunigu Evaldu Vitulskiu. Pasimatyti ir pasveikinti vienas ...

    9
  • Apie milijono vertės kultūrą
    Apie milijono vertės kultūrą

    Minėdami Pasaulio kultūros dieną, balandžio 15-ąją, Kauno menininkų namai (KMN) paskelbė apie akciją #kurkultura, pristatančią kultūros gausą, vertę ir potencialą Kaune ir miesto rajone. Pirmą kartą surengta tokio turinio akcija gali tapti sva...

    2
Daugiau straipsnių