Prabangūs stebuklai iš baltojo molio

Šiuo metu galerijoje "Aukso pjūvis" Kaune eksponuojama Astos Zabulienės keramikos papuošalų paroda, kurioje vyrauja prabanga ir gamtos motyvai.

Aristokratiškas grožis

Pavasaris jau čia pat, beveik už durų, medžių pumpurai – pritvinkę gyvybės ir slapto pažado, kad viskas sužaliuos, suvešės, sužydės. Dienas skaidrins saulė, šiluma ir atgimusi viltis. Tai, kas slegia dabar, bus apsupta žalumos ir žiedų, reikės tik mažutės pastangos nukreipti akis į bundančią gamtą, kurioje nėra nei blogio, nei gėrio, tik natūralūs procesai, gyvybinė grandinė, harmonija ir mums dovanojamas grožis.

Turbūt todėl daugelis menininkų įkvėpimo ir grožio ieško gamtoje. Nuo seno moterys puošėsi taip pat gamtos sukurtais papuošalais: gėlių žiedais ir žiedlapiais, akmenėliais ir t. t. Pavasarį vitališka energija susijusi su viltimi, todėl yra pati stipriausia, galbūt dėl to moterys puoštis labiausiai nori pavasarį, juk gamta – moteriškos giminės žodis, ir matome kaip entuziastingai pavasarį ji ima puoštis, skleistis.

Taigi neatsitiktinai akys užkliuvo už A.Zabulienės sukurtų papuošalų, jie iš molio (baltojo), t. y. iš gamtos, o ir patys alsuoja gamta: preciziškai išpiešti augalėliai, žiedai, regis, atbudę ir kupini gyvybės, derinti su natūraliais akmenimis dar ir įgauna talismano, amuleto jėgos. Pagrindinis jų bruožas yra ypatingas puošnumas ir svarbiausia – skoningumas, elegantiškumas, aristokratiškumas. Be jokios abejonės, tai savo vidumi kilmingos moters papuošalai, įpareigojantys ir įkvepiantys kilniems tikslams.

Kaip maži paveikslai

Parodoje drauge su papuošalais eksponuojamos ir A.Zabulienės sukurtos vazos, skulptūrėlės, nes menininkė tuometėje J.Naujalio meno mokykloje baigė skulptūros specialybę (mokytoja Dalia Palukaitienė). Nors kurį laiką molį buvo atidėjusi į šalį, iš atminties neišsitrynė nei išmoktos pamokos, nei poreikis kurti. Atvirkščiai – į kūrybos pasaulį A.Zabulienė sugrįžo su degančiu troškimu atrasti save ir šiandien jau gali tvirtai pasakyti, kad tai jos kelias, darbas, profesija, teikianti džiaugsmą, kuriai negaila nemiegotų naktų, kantrių ieškojimų, klydimų ir savos technikos, idėjų atradimų.

Visa tai matyti: precižiški, akvarele ar specialiais pieštukais dekoruoti papuošalai sužavi kaip mažyčiai paveikslai, o, tarkim, apyrankes puošiantys reljefiniai veidai galėtų būti įrėminti kaip savarankiški keramikos dirbiniai, bet A.Zabulienė pasirinko jais puošti moterį. Kartais galima ir suabejoti, kas ką puošia – ar menininkės keraminė miniatiūra moterį, ar, atvirkščiai. Gal taip ir turi būti: riba tarp tikro (kuriuo nenorima apgauti, kažko paslėpti, užgožti) papuošalo ir žmogaus privalo išnykti, kaip nejaučiame ribos tarp medžio, krūmo, pievos ir pražydusių žiedų, akmenėlių, deimantais tviskančių rasos lašų.

Pasklidę po visą pasaulį

Menotyrininkė Rūta Purvinaitė pastebi, kad sukurti iš baltojo molio A.Zabulienės papuošalai suvokiami kaip galimybė pažvelgti į medžiagą, kuriai suteikiamas naujas, raiškus pavidalas.

Rankiniu būdu sukurti papuošalai – vėriniai, pakabučiai, auskarai, apyrankės – pūstų, tuščiavidurių formų, dažniausiai vienas kitą dengiančių sluoksnių, atveriančių tarsi iš formos vidaus kylančius skulptūrinius motyvus ar sutelkiančius dėmesį į netikėtus puošybos elementus.

Naudojant porceliano technikas ir dekoro glazūras, auksavimą, papuošalai įgauna prabangų spindesį. Jų autorė neapsiriboja efektingu paviršių dekoravimu, spalvine gama. Kurdama papuošalų piešinį, A.Zabulienė naudoja pieštukus, akvarelę, meistriškai ir subtiliai ištapydama miniatiūras, kurias vienur įrėmina natūralia oda, kitur piešinį derina su faktūriniais paviršiais, gaunamais pasitelkus ažūrą ar reljefą.

Originalūs, preciziškai sukurti papuošalai jau yra pasklidę JAV, Italijoje, Prancūzijoje, ir, žinoma, visada dėmesingai priimami Lietuvoje.