Politika ir toliau minta teatru?

Neseniai pasibaigusio festivalio "Lietuvos teatrų pavasaris" programoje Kauno žiūrovai ir svečiai galėjo išvysti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį "Hybris", režisuotą žymaus lenkų režisieriaus Krzystofo Zanussio.

Senovės graikų kalba žodis "hybris" reiškia nuodėmingą puikybę, kuri katalikiškoje tradicijoje virsta mirtinu nusižengimu Dievui. Pjesės veiksmas plėtojamas pagrindiniam veikėjui akademikui, profesoriui, dėstytojui Adamui (vaidina aktorius Vytautas Petkevičius) išgyvenant akistatą su savo gyvenimo klaidomis ir jas prikišamai nurodančiu jaunu istorijos studentu Konradu.

Drama jau nuo pirmųjų spektaklio scenų, nepaisant to, kad vaidina profesionalūs aktoriai, sukelia dirbtinumo įspūdį. Antikinio teatro draminės poetikos teorijoje kalbama apie "mimezės" terminą: spektaklyje turi būti rodomi tokie įvykiai, kurių iš tiesų nebuvo, tačiau tikrai įmanoma, kad jie galėjo būti.

"Hybris" konfliktai ir juos atskleidžiantys veikėjų dialogai byloja priešingai – rodoma tai, ko nebuvo, ir sunkiai įmanoma, kad toks pagrindinis personažas iš tiesų galėtų egzistuoti užteatrinėje tikrovėje.

Legendinis režisierius Juozas Miltinis, tikėtina, turėtų daug priekaištų aptariamo spektaklio režisieriui ir aktoriams: monologų ir dialogų tekstas nuolat pamirštamas; kai jis atsimenamas gerai, tuomet išsakomas pusbalsiu (įsimintina tai, kad J. Miltinis tuomečiam savo mokiniui Donatui Banioniui tvirtino, kad teatre ir kine aktorinė vaidyba skiriasi iš esmės – spektaklyje "Hybris" vaidinama taip atsainiai, lyg būtų filmuojamas prastos sceninės raiškos reikalaujantis lietuviškas serialas). "Hybris" režisieriaus darbas tebuvo parašyti dramos tekstą – daugiau jokių pastangų sukurti atraktyvų ir provokuojantį spektaklį nematyti, jis monotoniškas, veiksmo plėtotės taip pat nematyti (visą spektaklį išlaikoma ta pati buitinė ir psichologinė padėtis).

Bene didžiausią žiūrovų pasipiktinimą gali sukelti tai, kad pasipūtęs ir didybe sergantis pagrindinis veikėjas profesorius Adamas yra netiesiogiai, jokiu būdu tiesiai nepasakant, gretinamas su lenkų filosofu ir sociologu Zygmuntu Baumanu. Žinoma, tikrasis mokslininkas nieko nėra žudęs, tačiau pokario metais išties tarnavo sovietinėje Lenkijos armijoje, kurios tikslas tuo laiku buvo nuslopinti partizaninį karą.

Spektaklyje "Hybris" pagrindinis veikėjas kaltinamas žmogžudyste, kurią profesoriui primena jaunas studentas Konradas, pirmajame veiksme veikiantis kaip gyvas žmogus, o antrajame – pavirstantis šmėkla. "Hybris" personažo ir Z. Baumano gretinimas, akivaizdus ir dėl scenos, kurioje aktorius skaito paskaitą apie postmodernizmą, yra tiesiog nepadorus ir nuogai politinis. Aiškėja, kad tikrasis spektaklio režisieriaus tikslas buvo ne atskleisti didybės kamuojamo veikėjo dramą ir ją perteikti savitais meniniais sprendimais, o tik mesti kaltinimą Z. Baumanui visiškai nesirūpinant nei teatrine estetika, nei originalia režisūra.

Veda prie supuvusios sąžinės

Spektaklio "Hybris" žiūrovai paverčiami lenkiškai katalikiškojo indoktrinavimo objektais, kuriuos reikia įtikinti, kad liberaliosios krypties mąstymas, kurį ir plėtojo Z. Baumanas, veda prie supuvusios sąžinės, neegzistuojančio teisingumo ir kitų blogybių.

Aiškus yra K. Zanussio naivumas, Z. Baumano tezes apie šiuolaikinį Vakarų pasaulį, kurio ydas sociologas labai tiksliai diagnozuodavo, prilyginant asmeniniams mokslininko įsitikinimams. Pavyzdžiui, jei Z. Baumanas teigia, jog postmodernioje mąstymo paradigmoje teisingumas tampa probleminis, padaroma išvada, kad profesorius Adamas neva nepripažįsta teisingumo. Painiojama pati mąstymo kryptis, nes lenkų sociologo tezės, kritiškai nukreiptos į išorinę tikrovę, nekritiškai pakreipiamos į paties sociologo vertybių sistemą. Lieka tik apgailestauti, kad žymus režisierius teatro meną įkinko į politinių sąskaitų suvedimą ir taip iš esmės išduoda savo, kaip režisieriaus, misiją.

Pjesės pabaigoje žiūrovai pajunta ne gailestį žlugusiam žmogui (to būtų pagrįsta tikėtis iš geros pjesės), o tik pašiepiantį juoką iš asmeninės personažo tragedijos. (O gal ir sąmoningai siekta, kad publika nepajustų net gailesčio K. Zanussio politiniams oponentams? Tačiau kaip tai dera su katalikiškąja atjauta silpnajam?)

Vis dėlto pati teatro prigimtis neleidžia meluoti galutinai ir visiškai – žiūrovas spektaklio epiloge juokiasi ir iš personažo, ir iš paties režisieriaus nevykusių sprendimų (ištisą valandą studento ir žmonos šmėklos kartoja tuos pačius priekaištų žodžius, ir jie pagaliau virsta karikatūriniu tekstu). Ideologinis teatras demaskuoja pats save ir tampa vertas paniekos. Taigi pasityčiota iš visko: teatro meno, aktorių talento, Z. Baumano ir žiūrovų.

Išduodamas teatrą dėl katalikiškosios ideologijos, režisierius išduoda ne tik meną, bet ir pats save. Jei tokie spektakliai atstovautų pagrindinei šiuolaikinio teatro krypčiai, būtų galima sakyti, kad teatras miršta ir per posovietinį laikotarpį nepasikeitė niekuo – taip ir liko ideologinio ruporo priemone. "Hybris" sceninė visuma sako aiškiai: politika ir toliau minta teatru.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių