Rašytoja R. Juškūnė: premija – tarsi kabliukas mano žiaunoje

Ir vieną birželio rytą jos susiruošė. Mišias laikydavo kasdien devintą, tokiu laiku jaunesni žmonės dirba, tad jų turėję nebūti nei gatvėse, nei pačioje bažnyčioje. Močiutę ji rado sėdinčią lovoje, bet jau nusipraususią veidą, paskleidusią išeiginius rūbus ant kambaryje tebestovinčios tatučio lovos, ir šukuojančią savo baltutėlius pūkelius. Ji neleisdavo jų nukirpti, pindavo į keturias pelės uodegėles, kol sugrėbdavo visą galvą. Iš dviračio padangos ji prikarpydavo plonyčių juodų gumyčių, jomis užvyniodavo kasyčių galiukus ir paslėpdavo po trikampiu sulankstyta skarele, kad nesiplaikstytų. Susipynusi plaukus ir apsivilkusi margo kartūno suknele, apsiavusi senais, bet vis dar dailiais, kaspinėliais puoštais rudos odos batukais, pasiėmusi lazdą ir anūkės palaikoma, ji išlingavo į kiemą. Nuo namų iki bažnyčios buvo kokie trys kilometrai, reikėjo eiti ilgu, senomis liepomis apaugusiu keliu iki miestelio centro su parduotuve, toliau – palypėti į kalną. Prašlumpsėjusios pro vartelius jos kulniavo tolyn, kol jų turėjo nebesimatyti pro gyvenvietės langus. Raudonų plytų bažnyčia stiepėsi aukščiausioj mietelio vietoj: parapijiečiai suvažiuodavo ir sueidavo iš aplinkinių kaimų, ji turėjo būti matoma ir girdima iš tolo. Jaunystėje močiutė pėdindavusi visą kelią basa, prie bažnyčios tvoros prigludusiose kapinaitėse apsiaudavusi savo vienintelius išeiginius batukus. Tose kapinaitėse palaidoti abu jos uošviai, ji atitekėjusi čia iš kitos parapijos. Ir pirmasis jos vaikas, miręs nuo kraujo užkrėtimo vos gimęs, mažam karstely ten guli. „Kiek vargo aš su tavimi turėjau, porindavo tatutis, reikėdavo jot pas tave trisdešimt kilometrų, kiekvieną penktadienį. Tatučio arkliai buvo straini, - pasakojo močiutė. - Jis buvo ūkininkas, gražus ir aukštas bernas… Buvo dar toks berniokas mūsų kaime, aniuolėlis, dar ir dabar sapnuoju, kad krentu iš dangaus tiesiai jam į glėbį. Tėtis neleido tekėt už jo, neturėjo jis kur gyvent, paskui prasigėrė, amžiną atilsį jam… Va vakar sapnavau tatutį: dažnai sapnuoju, pasirokuojam. Jau taip pasilgau, abiejų… Jie abu su sūnum ten. Anąkart va klausiu: Ar susitinkat? Susitinkam, sako, daug čia mūsų. Skundės, kad šalta, kad tamsu, kad mato tokią žvaigždelę tolumoj spindinčią, kad vieną kurį iš jų vis pašaukia, jis lekia į tą žvaigždelę ir laimingas pradingsta. Pažadėjau jiems nusiųst vatinukų. Reik užpirkti mišias, tegu pasišildo”. Kai namų langai užlindo už medžių, anūkė vieliniu stabdžiu užspaudė vežimaičio ratus, ir močiutė, palaikoma už parankių, įsiropštė vidun. Jos abi prunkštė pasikratydamos, besidairydamos į šalis, judviejų širdys dunksėjo lyg krentantys obuoliai nuo saldinės obels prie vartelių. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, tik žiogai čirpė net įsiręždami tarp išstypusių pakelės ramunių. Močiutė buvo maža ir sausutė, senas vežimėlis dar puikiai riedėjo. Pasibaigus medžių alėjai, prie posūkio į parduotuvę, kikendama ji išsiropštė lauk. Išsitraukė lazdą iš po vežimo ir, įsikibusi anūkei į parankę, ėmė lipt įkalnėn. Čia jau buvo žmonių ir mašinų, anūkei reikėjo laikyti pusiausvyrą tarp močiutės ir kita ranka stumiamo vežimaičio, skubriai sveikintis su šventoriuje sutiktomis senutėmis, ieškoti, kur nusėsti lonkose. Geriausia močiutės draugė, gyvenusi netoliese, nebesikėlė nuo patalo nuo praeitos vasaros, ji nesitikėjo čia išvysti nieko, kas su ja ilgėliau kalbėtųsi. Kairėje bažnyčios pusėje švysčiojo keletas margų skarelių ir murmėjo rožančių, iš skarelių raštų buvo sunku nuspėti, kieno jos: balsai buvo susilieję į painų burbėjimą. Nutūpė arčiau išėjimo, skarelėms už nugarų.

Po Mišių jiedvi patraukė akmeniniu bažnyčios šventoriumi į ligoninės kiemą. Anksčiau čia būta zakristijos, sulipintos iš tokių pat bažnytinių molio plytų. Jos abi kiek paspartino žingsnį, prasliūkindamos pro atviras pastato duris. Takas tarp laibų topolių vedė link skardžio: žalios rankovės gale atsiverdavo abu Nemuno vingiai: į rytus ir vakarus. Anūkė kartais bėgdavo iš pamokų, kad čia patupėtų. Tako dešinėje, apėjęs alyvų putomis, pūpsojo tamsiai žalias lentinis namelis. Jame vos girdimai dūgzdavo šaldytuvas, čia atveždavo ligoninėje mirusių kūnus palaikyti, gal todėl suoliukas su vaizdu į Nemuną beveik visuomet būdavo tuščias. Iš to namelio pasiėmė jos mama ir tatutį, šiam mirus; močiutė nenutuokė namelio paskirties, ji žvelgė į tolį, į Nemuno vingius, nutraukusi skarelę nuo ausies, klausėsi krūmuose besiplakančių lakštingalų.

Po pusvalandžio jos išsistūmė prie bažnyčios tvoros paliktą vežimaitį į gatvę. „Visi mislįs, kad einam į krautuvę”,- čiūlbavo močiutė. Bet tie visi važiavo kas sau nesidairydami, jos palengva pasiekė liepų alėją, močiutė vėl įsikraustė vežimaitin, ir jos abi parriedėjo namo.”

Dar – alyvos ant Kartuvių kalnelio, skaitant Antaną Škėmą, kai bėgdavau iš pamokų ten pasėdėti. Įdomus sutapimas, kad mano vyras yra tolima Škėmos giminė (jo mama Škėmaitė iš Laumėnų kaimo, - kai plaukam vasarą valtimi Kauno mariomis, dėka jos ir jos brolių pasakojimų po vandeniu kyla kyla dūmai iš užlietų kaimų kaminų), panašiu veido profiliu ir šiek tiek – charakteriu. Tad mano sąmonėje Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgės” įvyniotos į „Baltają drobulę”, iš „Izaoko” rašiau baigiamąjį lietuvių literatūros darbą, tie tekstai iš tarpukario Kauno lyg veidrodžio dugnas persmelkia mano studijų metų Kauną, kryžiuojasi ir uždengia mano pačios tekstus, lietuviškas ir emigracines patirtis, žmones.

– Jūsų poezijos ir tekstų, skelbiamų socialiniuose tinkluose, kalba – neįtikėtinai gyva. Kiek ją naudojate kasdieniame gyvenime? Kiek, neskaičiuojant šeimos narių, Olborge jus supa lietuviška aplinka? O galbūt tokią aplinką susikuriate skaitydama lietuviškas knygas?

– Jei tik galiu, mieliau rašau nei kalbu, net telefonu kalbėčiausi rašydama. Esam su vyru pasiskirstę funkcijas: kai reikia, jis kalba, o aš – rašau.

Kai atvažiavau, 2003 metais, Danijoje gyveno apie 2000 lietuvių, dabar turinčių Lietuvos pilietybę čia gyvena apie 12 000. Olborge daug lietuvių, ypač daug – gydytojų. Veikia šeštadieninė mokykla, vyksta šventės, atvažiuoja teatrai, dainininkai, fotografai iš Lietuvos, paskutinį kartą pas mus viešėjo Veronika Povilionienė. Nors ir esu pratusi prie medicininės leksikos (vyras kasdien lepina istorijomis iš chirurgijos srities), pasiilgstu ir kitokių temų. Todėl manęs daug internete, socialinėse medijose: tokiu būdu galiu kalbėtos, diskutuoti temomis, kurios man aktualios, bendrauti su man įdomiais žmonėmis. Labai daug skaitau, ypač džiaugiuosi radusi lietuviškų knygų skaitmeniniais pavidalais, nes popierius lagaminuose yra sunkus, o knygas kompiuteryje ar planšetėje galiu skraidintis ar vežtis visur, neapkraudama stuburo. Ypač džiaugiuosi šiais metais pasirodysiančiais Gilles’o Deleuze’o ir Felixo Guattari („Anti-Oedipus: Kapitalizmas ir šizofrenija”, Kitos knygos) ir Judith Butler („Vargas dėl lyties”, Kitos knygos) vertimais – lietuviškai labai malonu skaityti, regėti, kaip kuriama lietuviška filosofinė leksika.