Rašytoja R. Juškūnė: premija – tarsi kabliukas mano žiaunoje

Arba šitas kąsnelis:

„Kai ji karščiuodama drebėdavo lovoje, mama įsukdavo ją į vienintelę turėtą išgeltusią pūkinę antklodę, užmaudavo namines kojines. Mama kirpdavo užsiveistas avikes, kedendavo vilnas, karšdavo su pačios pasigamintomis šukomis po kuokštą, verpdavo rateliu, kad nebūtų sukriai, sukdavo siūlus į tolkas, skalbdavo su muilu: jai tai buvo grįžimas į tą prarastą laiką prieš tremtį, kur močiutė tebebuvo jauna, jos broliai sveiki ir gyvi, o ji pati, jauniausioji, užsnūsdavo rami šalia verpiančios motinos šono, sapnuodavo žemuoges ir pievagrybius, kyšančius už sodo beržyne.

Kaldžios kaimo kolūky močiutė pešė žąsis: vietinės moterys jas plikydavo, o ji draskė sausai, pūkus kimšo į pagalves ir patalus, daigstė įraudusiais pirštais, už juos iš senos moteriškės pagedusiomis akimis nusipirko miltų ir siuvimo mašiną. Tada pasisiuvo patalą, siuvamąja, kad nelįstų padaigsliai laukan: po juo tilpdavo visi trys jos vaikai. Tą patalą su visais vaikais parsigabeno į Kauną, geležinkelio stoty teiravosi komendantas, ką ji čia velkanti ant pečių kaip kokią kuprą ar kalną. „Koldra”, vyptelėjo močiutė, jau gerokai pramokusi rusiškai.

Ta antklodė dabar šildė nušiurpusią jos anūkės odą. Nuo karščio ir jaudulio dunksinčia krūtine ji laukė, kada jis prieis ir uždės savo platų, cigaretėmis trenkiantį delną jai ant kaktos: jis juk buvo patyręs, anksčiau jau auginęs vaikus, mokėjo vystyt ir gydyt. Tas delnas buvo patikimas termometras, rodydavo sergančios karštį ir nuotaiką: negalėjo kukrist ir sudužti, išbarstydamas gyvsidabrį. Jis buvo ir tiksliausios svarstyklės miltams Velykų pyragui kepti, vilnų ryšuliui, avienai arba triušienai. Triušius jiedu su mama dorodavo vakarais prie šaškių, gliaudydavo žaisdami kaulelius, kol mažoji, paskubomis surijusi kepenėles, kedendavo inkštiruotus tėvo užausius. Mama niekuomet nelaimėdavo - tai buvo ritualas tėvo protui pagerbti. Jo sprindis buvo liniuotė, o žingsnis – metras, kuriuo jis naudodavosi, kaldamas palupkę išsvajotam namui po liepom. Namo jis nepastatė, bet svajonė buvo gaji, maitinama atimtų motinos namų ilgesiu, žemuogėmis ir pievagrybiais iš beržyno.

Ir kai tėvo delnas lyg sunkiasvoris lėktuvas nutūpdavo dukteriai ant kaktos, o nykštys lyg paskubomis išleisti ratukai slysdavo jos blakstienomis, ji gulėdavo, veik nekvėpuodama, kad nesugadintų temperatūros tikslumo. Jei ji degdavo, tėvas liepdavo mamai atnešt ir sumaitinti sutrintą tabletę su medumi, tada sėsdavosi šalia ant kėdės, aptrauktos žaliu gobelenu, ir skaitydavo: storą ir tamsią pasaką, jai vienai. Apie ugnies lapę ir medinį žmogutį stora buka nosimi, apie giltinę, ryjančią malūno sparnus, apie baltą arklį rankšluostiniais laiptukais vietoje balno, apie elnią, į kurio šone kulkos prasriegtą skylę medinukas kišo rugių kuokštą ir, kad šis neiškristų, lipino pleistru. Ji beveik mokėjo ją mintinai, užsimerkus regėjo didelį žalią veidą apvaliomis akiduobėmis ir mažą medinį arkliuką su raiteliu ant kupros, tačiau nematė jo bruožų, tik juodas ir smulkias pelės akis. Tėvui murmant, žalias veidas iš knygos vis plėsdavosi, pamažėl užimdavo visą salotinį kambarį su rausvomis gėlytėmis palubėj, jos kakta susiliedavo su tirštėjančia koridoriaus tamsa.

Jai nubudus, tėvas būdavo išsisklaidęs kartu su tuo dideliu veidu. Mama, nugirdusi ją atsiklojant, atnešdavo svieste keptą kiaušinį baltoje metalinėje lėkštėje, karštos aviečių arbatos ir rūbus persirengti. Per galvą nutraukdavo prakaitu įmirkusius marškinius, susukdavo juos į ritinį, jais masažuodama, nušluostydavo jos nugarą, plokščią krūtinę ir laibas rankas, apvilkdavo sausa ant radiatoriaus pašildytų naujų marškinių flanele. Sulaižiusi kiaušinį, ji imdavosi arbatos: uogienė kvepėjo raistu, kur jie liepos mėnesį rinko uogas, bet smulkūs geltoni kauliukai lindo į tarpdančius, ir ji, sudėjusi lūpas vamzdeliu, košdavo skystimą per sukąstus dantis. Nuo karščio jai užgeldavo kandžius, bet nereikėjo drožti degtukų tarpdančiams išsikrapštyti.”

Arba ši ištrauka, apie močiutę:

„Po kelerių metų, kai tatuko jau nebebuvo, o močiutės kojos sunkiai paeidavo, ir ji linguodavo nuo durų iki vartelių, dar – iki daržo, taplysvėje vis ištraukdama kokią išstypusią balandą, ji kalbėdavo, kaip norėtų nusigaut iki bažnyčios Mišioms ir dar kartą pažiopsoti į Nemuną. Mašina močiutė važiuoti neįstengė: mat jai iš karto apsisukdavo galva, vos įsėdus. Ar nuo plastmasės ir sėdynių kvapo, ar nuo supimo, o gal nuo abiejų dalykų.

Vieną šiltą gegužės popietę anūkė ištraukė iš tvarto vežimėlį: nušluostė dulkes nuo morkų spalvos apmušalo, nuplovė ratus, žydišku atsuktuvu nuardė kojų laikyklą. „Močiute, aš tave nuvešiu”,- pašnibždėjo į ausį po perkelio skarele. Močiutė rodomojo galu pasitaisė išslydusių plaukų kuokštą, suglumusi, bet linksma pažiūrėjo į anūkę: „Kaip tu mane veši dabar su tuo vežimu? Žmonės juoksis”. Bet mintis judviejų neapleido.