Rašytoja R. Juškūnė: premija – tarsi kabliukas mano žiaunoje

Įkvepia needipinė meilė, jos formos ir galimybės, galios pasireiškimai visuomenėje ir konkretaus žmogaus gyvenime kaip tema. Norėčiau pacituoti Deleuze: „Jeigu manai, kad Edipo kompleksą sukelia lėlės ar pati santuoka, – labai keista. Edipas – ne lėlė, tai vidinė sekrecija, liauka, ir niekas niekada nekovojo su edipinėmis sekrecijomis tuo pat metu nekovodamas su savimi pačiu, neeksperimentuodamas prieš save patį, neįgydamas gebėjimo mylėti ir geisti (vietoj ašaringo noro būti mylimam, kuris mus visus nuveda pas psichoanalitiką). Needipinė meilė – nelengvas reikalas. Turėtum žinoti, kad nepakanka būti viengungiu, bevaikiu, homoseksualu, grupuočių nariu, norint išvengti Edipo: juk Edipo kompleksas būdingas ir grupuotėms, ir homoseksualams, ir Moterų išsivadavimo judėjimui... Tą liudija vienas tekstas - „Arabai ir mes", kuris dar edipiškesnis nei mano dukra." (Gilles Deleuze, “Derybos”, psl. 24) Šitas plotas tarp Froido, Deleuzo ir Butler yra ta vieta, tas filtras, per kurį persisunkia patirtys, formuojasi dabartiniai tekstai, kuriuos rašau.

– Save vadinate emigrante; meilės emigrante; kosmopolite, kuriai nesvarbu, kur gyventi; ar tik laikinai toliau nuo tėvynės apsistojusiu žmogumi?

– Nematau priešpriešos tarp šių dviejų kategorijų: dažniausiai, ją kuriant, siekiama žurnalistinio, politinio efekto. Kai vienur vadina emigrante, o kitur – imigrante, jaučiuosi keistai, lyg kalbėtų ne apie mane.

Tėvynė pirmiausia man reiškia lietuvių kalbą, ja rašydama ir kalbėdama jaučiuosi geriausiai. Ir ne todėl, kad danų kalbos nemokėčiau gerai, bet todėl, kad aš pati užaugau su lietuvių kalba, ja kalba mano nuolat sapnuojami žmonės. Labai taikliai į šį klausimą atsako Dalios Steponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią”. Tik man tai dar ir sapnai, planai, artimi žmonės, draugai, vietos, žolė ir lietus, kuris kvepia. Danijoje visur aplinkui ūžčioja jūros – Baltijos, kurią danai vadina Rytų ežeru, ir kurios pakrantėse tarp žolių ganosi karvės, ir Šiaurės, galinga kaip nuo Antrojo pasaulinio karo likę betoniniai vokiečių įtvirtinimai, – labiausiai nuo jūros nutolusi vieta siekia apie 50 km, todėl kvapus čia pūste išpučia. Tai, ko neišpučia, yra kiaulių srutų smarvė pavasariais, kai užmingi iš vakaro, kvailiojant varnėnams, atsiradarius langus, o pabundi prasmirdusiais plaukais ir pižama, nes jau temstant, išskėtęs purštukus nei koks Krakas, po palangėmis pravažiavo traktorius.

Vaikams Danija yra jų gimtinė, jiems greičiausiai sapnuosis abiem kalbom šnekantys žmonės, žuvėdros ir miško viržiai prie Šiaurės jūros, voveraitės Dzūkijoje, kur leidžiam atostogas, abi Baltijos jūros pusės: ta, su karvėmis, ir kita, Pervalkoje, – su gintarais po audros.

Tėvynės yra ir bus tik tiek, kiek jos yra mumyse, kiek jos nešiojamės, kaip ją kuriam, kokią ją planuojam, ar sugebam apie ją susikalbėti, susitarti, dirbti kartu. Valstybė yra jos žmonės. Tiek, kiek jų yra, ten, kur jie yra, ir yra Lietuva. Emigraciją reikėtų matyti kaip savotišką kapitalą Lietuvai, kaip diasporą, matyti, (su)galvoti jos indėlį. Mes planuojame parvažiuoti, su patirtimis, įgūdžiais. Norėčiau, kad tos patirtys būtų reikalingos Lietuvai.

– Esate kilusi iš Lietuvos kalnų miesteliu vadinamos Vilkijos. Kokie ryškiausi su gimtine susiję prisiminimai?

– Ryškiausi yra sapnai, prisiminimai – iš vaikystės, paauglystės periodo, tai ir yra Vilkija. Juose nuolat kartojasi vietos, žmonės, kvapai, spalvos, garsai. Vis išnyra baltas akmuo prie močiutės tvarto, saulėkaitoje, juo laipioja melsvai balkšvi vijokliai ir skruzdės, ant jo pritūpdavau paglostyti meilikaujantį šunį, pastarojo akys, žvelgiančios iš apačios man į veidą, šlapia nosis, pasilenkus ištinkanti mano žandikaulį. Perkelinis močiutės skreitas, į kurį įridendavau savo jau paauglišką, šokoladiniuos plaukuos įsuktą galvą, jos klaidžiojantys grubtelėję pirštai, – lyg bandytų išvynioti saldainio popieriuką, žalias lentų suolelis prie durų, kurį kas pavasarį nutepdavau dažais, ji pati, pasakojanti švytinčias savo sapnų dažnutes. Gimtys ir mirtys, perpasakojama tremties istorija, tai, ką išgirdau iš jau išėjusių žmonių apie gimtas vietas, kas seniai neapčiuopiama, bet gyvena toliau atminty, kas išnyra stipriai ir netikėtai kaip pilnas oro kamuolys, panardintas į vandenį.

Dalis tų kamuolių lyg stadiono vartuose nusėda naujai rašomoje mano knygoje, ypač ryškios detalės, be kurių tekstas nebūtų gyvas, nekeltų skaitymo malonumo. Kad ir ši ištrauka: lyg pravertų duris, kur matau tėvą mūsų namų balkone. Tokios akimirkos užtenka, kad ji nelyg vyšnios kauliukas apaugtų spalvota teksto mėsa:

„Tėvas visuomet trenkdavo cigaretėmis. Rūkydavo jis daug, visada balkone, per kurio kraštą vis purtydavo pelenus į kaimynės darželį. „Gėlių nepuls amarai”, – sakydavo. Kai vėliau jai užaugo didžiulė sulig avietės uoga karpa ant rodomojo piršto, ji slapta rankiojo tėvo nuorūkas, jas prisidegdavo ir smilkstančiu galiuku trindavo karpos galvutę. Ji buvo girdėjusi, kad tokiomis procedūromis galima išnaikinti tą išpurusį melsvai balkšvą darinį rudais nei mėlynių kauliukai šaknelių siūlais. Dar buvo nuklausiusi, kad reikia užleisti žiogą ir trinti pienu iš karpažolės koto. Po savaitės tokių pastangų nudeginti išbujojusį žiedą, jos rankos ir lūpos pradviso. „Tu nesėdėk balkone, kai tėvas rūko, plaučius sugadinsi”, – sakė jai motina, užuodusi rūkalus. Jai neatėjo į galvą apuostyti jos burną arba apžiūrėti rankas. Taip įsismaginusi, tarp nuorūkų po balkonu ji gaudė pievoje žiogus: kuo stambesnėmis šlaunimis, tamsiai žalius, suspausdavo jų kojas tarp dešinės rankos pirštų, kol šie keturiais išlendančiais čiuptuvais apžiodavo nekenčiamą jos ataugą. Iš čiuptuvų išsisunkdavo rudo žvilgančio skysčio lašas, užliedamas smulkutes, nuo deginimo jau rustelėjusios karpos įdubas ir ravelius. Nulūžusi žiogo koja būdavo auka jos pasveiksiančiam pirštui. Darže, nuslinkusi pakasti bulvių pietums, lauždavo traškius karpažolės stebelius per pusę, baksnodavo jais nebeatpažįstamai besikeičiantį darinį. Apskriti nulaužto augalo lapeliai įstrigdavo tarp bulvių virkščių, nusviedus išsunktą stiebą šalin. Po dviejų savaičių procedūrų karpa virto kietu kaip vitpadis šašu, o vieną rytą pabudusi jos vietoje pamatė apvalų rausvos plonytės odos lopinėlį: pakirdusi, pataluos ėmė ieškoti nukritusio šašo lyg jis būtų pamesta brangenybė, kurią pasidės ir saugos raudonomis gėlėmis ištapytoje mažmožių skrynutėje.”