Rašytoja R. Juškūnė: premija – tarsi kabliukas mano žiaunoje

„Šiuo metu jaučiuosi gavusi kūrybines atostogas, – sako Danijoje gyvenanti iš Vilkijos kilusi poetė, rašytoja Rima Juškūnė. – Mokslai baigti, vaikai paaugę, nuvežu juos į mokyklą ir rašau.“

Tarptautinio poezijos festivalio – „Poezijos pavasario“ – renginyje Raudondvaryje poetei praėjusią savaitę įteikta 500 eurų vertės Kauno rajono mero Valerijaus Makūno vardo premija. Ja tradiciškai apdovanojami iš pakaunės kilę ar jame gyvenantys poetai. Premija R.Juškūnei įteikta už ryškų poetinį debiutą – pernai leidyklos „Kauko laiptai“ išleistą eilėraščių knygą „Irisai“.

Atsiimti apdovanojimo jauna moteris atskrido iš Danijos, Olborgo, kur gyvena su šeima – vyru chirurgu ir trimis sūnumis. Vyras Saulius Palubinskas ir vyriausias sūnus Andrius ją atlydėjo ir į poezijos šventę Raudondvaryje.

Trylika metų Danijoje gyvenanti moteris prisipažįsta, kad ten ją nubloškė galinga meilės istorija. Panašu, kad į šią Skandinavijos šalį R.Juškūnė išvažiavo ne su bilietu į vieną pusę – su sukaupta patirtimi, įgūdžiais ji su šeima ketina sugrįžti gyventi į Lietuvą.

– Raudondvario pilyje už rinkinį „Irisai“ jums įteikta Kauno rajono savivaldybės mero fondo premija. Ką jums reiškia kūrybos įvertinimai premijomis ir kitais laurais?

– Pirmiausia kelia džiaugsmą, kad tokiu būdu esu priimta į bendruomenę, kuriai poezija yra gyvenimo būdo dalis. Būnant fiziškai tolėliau ilgą laiką, labai lengva išslysti iš lietuviškos aplinkos, pasimesti svetimose kišenėse. Ši premija yra tarsi kabliukas mano žiaunoje, traukianti, įpareigojanti išsiliejantiems tekstams gaminti žemėlapį, rausti naujos knygos tėkmei vagas, ypač kai aplimpa įvairiausi abejonių žvynai. Ačiū už tai: pirmiausia kraštiečiui poetui, „Nemuno” redaktoriui Viktorui Rudžianskui, kurio dėka „Irisai” įgavo popieriaus pavidalą, už jo paskatinimus ir profesionalius patarimus, įžvalgas. Kauno rajono merui Valerijui Makūnui – už pačią premijos išraišką ir skatinančius žodžius, LRS Kauno skyriaus pirmininkui rašytojui ir žurnalistui Vidmantui Kiaušui-Elmiškiui – už suteiktą jausmą, kad esu su jumis, rašytojai.

– Ką jums reiškia rašyti eiles? Būdą pabėgti nuo kasdienybės?

– Kasdienybė yra tas saugusis kevalas, kuriantis gyvenimo ritmą, spalvas, skonį – medžiagą, kuri į mane įsisunkia, mane persmelkia, iš kurios skeliasi arba nesiskelia kibirkštys, iš kurios galiu lipdyt tekstą, arba jis užstringa. Rašymas yra džiazas, naudojant tai, ką surenku savo jusliniais čiuptuvais, ką perdirbu ir pritaikau, ir šita veikla man patrauklesnė nei bėgiojimas, vaikantis išskirtinių akimirkų. Jų pilna visur, lieka tik pastebėti.

– Vaikus auginančios poetės dažnai prisipažįsta kūrybai skiriančios nuo šeimos ar iš miego nuvogtą laiką. Kokį laiką kūrybai skiriate jūs?

– Laikas man yra labai organiškas procesas. Jis teka kaip kokia rūko upė, o jame išnyra kalnagūbriai: miegas, valgymas, rašymas, mylėjimasis, važiavimas dviračiu, apsipirkimas, maudymasis, namų tvarkymas, paskaitos, darbas. Kai gimdžiau, žindžiau, laikiau egzaminus, nesirašė: lyg nėščia galėčiau būti tik vienu vaiku. Šiuo metu jaučiuosi gavusi kūrybines atostogas. Mokslai baigti, vaikai paaugę, nuvežu juos į mokyklą ir rašau: lyg kraustyčiau kuprinę, kurią prikaupiau per pastaruosius dešimtį metų. Tai pamažu įgauna rutinos formas, dienotvarkę, kurion stengiuosi įsprausti ir tuos teksto gabalus, kurie mane ištinka automobilyje, duše ar prieš užmiegant. Pamažu pratinuosi versti iš danų kalbos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių