Į Lietuvą fortepijono virtuozas – tiesiai iš Niujorko

Fortepijono romantiku ir poetu vadinamas A.Tysonas – pasaulyje gerai žinomas. Klausytojus jis žavi individualiu grojimo stiliumi, išskirtiniu talentu ir charizma bei meile romantinei muzikai. Apdovanotas pirmąja vieta Géza Anda konkurse Ciuriche 2015 m., taip pat gavęs ir Publikos prizą, šiandien pianistas koncertuoja pagrindinėse užsienio scenose, tokiose kaip garsioji ir klasikinės muzikos epicentru laikoma Niujorko "Carnegie Hall", Briuselio "BoZar", Ciuricho "Tonhalle", Lincolno centre, Londono "Wigmore Hall", prestižiniuose festivaliuose – Liucernos fortepijono festivalyje, Dubrovniko, Majamio  International fortepijono festivaliuose.

Lietuvos klausytojai kviečiami susipažinti su šiuo charizmatišku atlikėju iš arčiau. Ta proga kalbiname pianistą A.Tysoną.

– Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime?

– Mano šeima – ne muzikantai, tačiau dideli muzikos gerbėjai. Iki šiol iš savo giminės esu vienintelis profesionalus muzikantas. Pirmiausia fortepijonu pradėjau groti kaip mėgėjas būdamas septynerių. Šis užsiėmimas man, kaip ir daugeliui amerikiečių vaikų, buvo būrelio formos. Pamenu, kaip pirmos pamokos kėlė siaubą ir aš visą laiką verkiau. Nenorėjau mokytis pagal griežtas taisykles, man visada buvo svarbiau improvizacija ir laisvė. Galima sakyti, kad rimtai ir profesionaliai grojimu užsiėmiau sulaukęs penkiolikos, kai nuvykau į didelį festivalį. Tada pirmą kartą pajutau tą žavesį groti, būti tarp rimtų muzikantų. Tai įvyko  ganėtinai vėlai, tačiau džiaugiuosi, kad į šį kelią atėjau pats, sąmoningai atradęs muziką. Tuomet sau pasakiau, kad muzika ir fortepijonas bus tai, kuo gyvensiu visą likusį gyvenimą.

– Nors ir vėlai pradėjote, bet studijavote geriausiuose universitetuose?

– Po mokyklos pirmiausia studijas pradėjau Šiaurės Karolinos universitete, pas dėstytoją dr. Thomą Otteną. Jis man padėjo atskleisti tai, kas bene svarbiausia grojant, – išgauti norimą garsą ir skambesį. Be to, jis nuolat pabrėžė emocijų svarbą atliekant muziką. Visi šie jo mokymai buvo mano kaip atlikėjo pagrindas, be kurio šiandien nebūčiau tuo, kas esu.

Jaunam muzikantui, norinčiam kažko pasiekti, žinoma, talentas yra vienas svarbiausių elementų, tačiau geri technikos pagrindai – raktas į sėkmę. Man pasisekė, kad savo gyvenime turėjau tokius dėstytojus. Dar vienas jų buvo Curtis universiteto Filadelfijoje profesorius Claude'as Frankas. Tai vienas šilčiausių ir kartu profesionaliausių žmonių, kuriuos esu sutikęs. Na, ir paskutinis mano studijų taškas – Niujorko Juilliardo menų mokykla. 2011 m. laimėjau "Young Concert Artists International" apdovanojimą, kuris atvėrė kelius į didžiąją sceną. Galima sakyti, tai atskaitos taškas, nuo kurio prasidėjo mano kaip muzikanto karjera. Be studijų, aš pats savarankiškai nuolat klausydavau ir dabar klausausi daug įrašų, ypač man patinka vadinamojo Auksinio amžiaus atlikėjai, kurie grojo laisvai, neįsprausdami savęs į natų rėmus.

– Sakote, kad šiandienos atlikėjai groja kitaip?

– Kiekviena karta stengiasi atrasti kažką kito, ko nerado prieš tai buvusioji. Jeigu paklausysite Ignazo Friedmano Fryderyko Chopino mazurkų, iškart suprasite, kad niekas iš šiandienos atlikėjų net negali lygiuotis su jo grynuoju romantizmu. Šiandienos pianistai grodami siekia atrasti kažką filosofiškesnio, o romantinio periodo muzikantai buvo daugiau spontaniški, elegantiški. Sakyčiau, šiandien atlikėjai tapo šaltesni, preciziškiau groja kompozitorių parašytas natas. Man vis dėlto artimesnė senoji karta, kai muzikantai leido sau daugiau laisvės ir į grojimą įdėdavo daugiau savęs.

– Kokiais atlikėjais pats žavitės?

– I.Friedmanu, Benno Moiseiwitschiumi, Sergejumi Rachmaninovu, Josefu Hofmannu, Morizu Rosenthaliu, bet labiausiai iš jų mane užburia Alfredas Cortot. Jo įrašų galėčiau klausytis valandų valandas. Su jais aš užaugau. Apskritai neįsivaizduoju, kaip gali formuotis pianistas, neišklausęs visų šių atlikėjų.

– Jūs patį vadina fortepijono romantiku ir poetu. Ar galima sakyti, kad savo grojimu grįžtate į Auksinius laikus?

– Tai šiandien būtų neįmanoma. Bendra pianistų patirtis yra kita, tačiau taip, laisvė, romantizmas, emocijos yra tai, kuo aš gyvenu ir ką stengiuosi perteikti grodamas. Man svarbu uždegti žmonių širdis, svarbu, kad jie išgirstų ne dar vieną pasikartojantį koncertą savo gyvenime, bet išsineštų kažką mano individualaus ir jiems dar negirdėto.

– Klasikinė muzika dažnai vadinama elitine. Ką apie tai manote?

– Na, taip, neretai patys klasikinės muzikos atlikėjai save atskiria ir išskiria iš kitų žmonių, save pateikdami kaip  aukštesnius. Nors aš pats norėčiau, kad taip nebūtų. Klasikinė muzika yra sukurta ir skirta žmonėms. Tik jie turi nebijoti jai atsiverti ir ją pažinti. Snobiški atlikėjai taip pat galėtų dažniau atsiverti kitiems žanrams. Aš pats laisvalaikiu klausausi daug muzikos, taip pat – ir popmuzikos. Vienas dažniausiai grojamų albumų mano namuose – "Pink Floyd" "Dark Side of the Moon". Mano nuomone, jų muzika gali palikti ne mažesnį įspūdį kaip Domenico Scarlatti, Franzo Schuberto ar Aleksandro Skriabino kompozicijos. Tiesą pasakius, grojau elektrine gitara įvairiose grupėse ir ansambliuose. Manau ši patirtis man taip pat suteikia didelę laisvę šiandien ant scenos – jau prie fortepijono.

– Tarptautinis Lidso pianistų konkursas, Géza Anda konkursas Ciuriche, Ginos Bachauer pianistų konkursas ir daugybė kitų, kuriuose tapote nugalėtoju ar laureatu. Kas lėmė jūsų sėkmę juose?

– Nesu tikras, bet tikriausiai viena priežasčių – mano individualumas ir laisvė, kurios ieškau muzikoje. Dalyvaudamas konkursuose nieko nesitikiu, mano tikslas – kuo labiau perteikti muzika savo idėjas ir sužavėti klausytoją. Negalvoju, ar teisingai atliksiu visas natas, ar paspausiu visus klavišus. Pvz., Lidso pianistų konkurse aš apskritai nesitikėjau, kad pateksiu į finalą, todėl, prieš dalyvaudamas, kaip finalinį kūrinį su orkestru pateikiau S.Rachmaninovo Trečiąjį koncertą, kurio nebuvau grojęs iki tol apskritai. Ir ką jūs galvojate: vis dėlto į finalą patekau ir man jį teko atlikti. Be jokios abejonės, konkursai davė labai daug mano karjerai.

– Koncertuojate garsiausiose pasaulio scenose, su geriausiais orkestrais ir kaip solistas. Ar dar jaučiate scenos baimę?

– Taip, visą laiką! Būtų labai keista ir, įtariu, baigtųsi liūdnai, jeigu nesinervinčiau prieš pasirodymą. Yra daug dalykų, kurie verčia atlikėją jaudintis: kaip jis pasirodys, kaip perteiks klausytojui muzikines idėjas, ką jis nori perteikti, kiek žmonių susirinks į koncertą, kaip jo klausysis, kas bus koncerte. Žinoma, nuo šių paskutiniųjų reikėtų atsiriboti – svarbiausia misija ir jaudulio priežastis turėtų būti muzika ir jos perteikimas.

– Kuo jus labiausiai žavi jūsų profesija?

– Tai laisvė. Laisvė kurti, laisvė keliauti į skirtingas šalis, sutikti vis kitus žmones, pažinti jų tradicijas, stebėti, kaip jie priima tai, ką aš darau. Vyksta nuolatiniai mainai. Laukiu savo kelionės į Lietuvą. Vilniuje ir Kaune koncertuosiu pirmąjį kartą. Jau teko lankytis nuostabioje Klaipėdoje, kur pasirodžiau su Klaipėdos kameriniu orkestru. Žiemos pabaigoje atvešiu šiek tiek saulės, nes mano programoje klausytojai išgirs nemažai ispaniškų motyvų. Visiems sakau: iki pasimatymo!

Kas? A.Tysono koncertas.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Vasario 22 d. 18 val.