Pirmą kartą Kaune – dokumentinio kino šventė

  • Teksto dydis:

Dokumentinis kinas pelno vis daugiau simpatijų ir kino festivaliuose, ir žiūrovų širdyse. Pirmą kartą į Kauną atkeliauja Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

Susitikimai su legendomis

Legendiniame kino centre "Romuva" spalio 7–9 d. kauniečiai turės galimybę pamatyti šešis rinktinius festivalio filmus ir dalyvauti ekskursijoje po autentišką kino centro aparatinę.

Filme "Kinas: viešas reikalas" (rež. Tatjana Brandrup) žiūrovų laukia įdomus susitikimas su intelektualu Naumu Kleimanu. Tai gyva kino pasaulio legenda. Kino istorikas, vienas geriausių Sergejaus Eizenšteino kūrybos žinovų, įkūręs Kino muziejų Maskvoje ir daugiau nei 20 metų jam vadovavęs, tapo mokytoju ne vienam dabar garsiam Rusijos kino kūrėjui. Svarbiausiu mokytoju N.Kleimaną laiko žymus rusų režisierius Andrejus Zviagincevas, jo gerbėjai – Quentinas Tarantinas ir Jeanas Lucas Godard’as.

N.Kleimanas pabrėžia, kad svarbiausia žiūrovą gerbti ir laikyti brandesniu, nei šis yra iš tiesų: "Publika yra tokia, kokią mes ją matome. Jei nuleisime kartelę, ji tokia ir bus. Turime duoti galimybę žiūrovui pasitempti, bet ir paruošti įspėdami: taip, šis filmas kalba apie sudėtingus dalykus."

Sutrikdyta kasdienybė

Filmą "Ukrainos šerifai" (rež. Romanas Bondarčiukas), pelniusį jau ne vieną apdovanojimą dokumentikos festivaliuose, Ukraina šiemet pristato "Oskarui" geriausio užsienio filmo kategorijoje. Tragikomiška istorija, kurios centre du ir šilto, ir šalto matę vyrai Viktoras ir Volodia, vietinių vadinami šerifais, įtraukia nuo pat pradžių. Ir kinematografija, ir švelnia ironija, ir spalvingais gyvenimiškais nutikimais.

Geltonu automobiliu "Lada", puoštu Ukrainos vėliavėle, šerifai keliauja nuo trobos prie trobos ir visiems kažkuo padeda – ramina kaimyną, kitą paprotina, kad nevalgytų šunų, ieško pasprukusio vagies ir net atranda lavoną. Kasdienį jų darbą dar pakoreguoja neaiški politinė situacija Maidano įvykių išvakarėse, pokalbiai su karinės tarnybos siekiančiais išvengti veikėjais. Ir nors kaimo žmonės kartu smagiai šokinėja į eketę, jų pažiūros į besikeičiantį gyvenimą skiriasi.

(Ne) moterų reikalas

Filme "Ama-san – jūrų moterys" japonės iki šiol tęsia unikalią daugiau nei 2 tūkst. metų senumo žvejybos tradiciją. Nenaudodamos jokios kvėpavimo įrangos, tik tradiciniu būdu apsirišusios galvas skepetaitėmis, jos neria į 10 m jūros gelmes ieškodamos austrių, moliuskų ir kitų jūrų gėrybių. Tai moterys, kuriomis žavisi visa Japonija. Jos – moters stiprybės simbolis.

Režisierė Claudia Varejao fiksuoja šių mįslingų moterų kasdienybės ritualus: ruošimąsi darbui, nardymą, padžiautus kostiumus, rankšluosčiais apvyniotas galvas, ruošiamą maistą, džiugius santykius, dainavimą. Lėtai banguojantis jų gyvenimas sukuria nepaprastos harmonijos įspūdį, tarytum būtų egzotiškas anachronizmas. Arba sapnas, į kurį norėtum panerti.


Šiame straipsnyje: kinasfilmaiRomuva

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių