Perskaityti kūrinius padeda intuicija ir vaizduotė

Iš negatyvo į pozityvą

Mintys, emocijos, prisiminimai sąmonėje tarpsta, vaizduote susijungdami į naujus darinius. Sutelkus dėmesį į paskiras detales, glūdinčias giliuosiuose sąmonės sluoksniuose, galima atkurti praeities ar numanomos ateities faktus, patirti juos emocionaliai. Sąmoningos žmogaus pastangos išgyventi realybėje, lūkesčių griūties momentai, paskatina peržengti ribą į kitą erdvę: priklausomą nuo asmens norų, svajonių, emocijų.

Pagrindiniai žiūrovo, aplankiusio ekspoziciją, įrankiai siekiant patirti M.Sampedro kūrinius – intuicija ir vaizduotė.

Autorius pateikia gausią kūrinių kolekciją, kurioje vaizduojamos išgalvotos būtybės, reflektuojančios žmones, egzistuojančius šioje realybėje. Simetriški veidai, tobulos kūnų proporcijos ir tušti, alkstantys, agresyvūs žvilgsniai pereina iš vieno kūrinio į kitą.

Kad būtų galima atkurti kiekvieno darbo naratyvo detales, būtini anksčiau minėtieji įrankiai. Tačiau be šių, žiūrovui dar prireiks ir apčiuopiamo įrankio – išmaniojo telefono, su kuriuo vaizdai kūriniuose taps spalvoti, įgis tūrį.

Menininko kolekciją sudaro negatyvai, atspausdinti baltuose popieriaus lakštuose. Išmaniuoju telefonu, įsijungus fotokamerą ir pritaikius negatyvo efektą, nesunku regimą vaizdą paversti pozityvu ir pažvelgti į atgyjančias M.Sampedro būtybes, kurtas skaitmeninėmis technikomis, dėl to primenančias kompiuterinių žaidimų personažus – negrįžtamai mutavusius žmones, turinčius fizinių ar mentalinių supergalių.

Kitoje erdvėje

Erotizuotas būtybes autorius neretai fiksuoja vyksmo momentu: persikūnijimo, asmenybės susidvejinimo, lyties kitimo. Bendra ekspozicija – kito, instinktyvaus pasaulio atspindys, kuriame laikomasi kitokių taisyklių, todėl akcentuotas kūniškumas žiūrovą gali šokiruoti. Vis dėlto estetinė darbų pusė atsveria alogišką žaidimą būtybių kūnais, proporcijomis, išorinių pavidalų transformacijomis.

Pilkų atspalvių visuma perdengia vaizdus, sukurdama kietą paviršių, tarsi tai, kas yra vaizduojama negatyvu, dar nėra tikra, nes yra neišryškinta. Vaizdas be spalvų neatspindi akimirkos tikroviškumo, nes jame nėra laiko. Pilki tonai, perdengiantys vienas kitą, susilieja, sukurdami belaikiškumo atmosferą, abstrahuodami erdvę, niveliuodami nufotografuotųjų bruožus – viskas tarsi perlieta sidabriniu, šviesą atspindinčiu, klampiu skysčiu ir skendi blizgančioje prieblandoje.

Dvilypė patirtis

Žiūrovui paliekamas transformacijos, per kurią ateina patyrimas, momentas – pilkas, kietas paviršius įgauna apčiuopiamas formas ir spalvas, būtybių žvilgsniai sušvelnėja, kūnai atgyja. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg žaidimas – prieiti prie kūrinio ir jį perkurti, atlikti funkciją. Tačiau atsikartojantis veiksmas žiūrovą tarsi sulaiko pačioje ekspozicijoje, jis tampa priklausomu nuo išmaniojo telefono, nes be jo M.Sampedro pasaulis pasiliktų blizgančioje prieblandoje.

Patyrimas, kad nebe parodos lankytojas yra svarbiausia ekspoziciją baigianti detalė, o prietaisas, suvaržo ir kartu išlaisvina. Suvaržo, nes šiuolaikinio žmogaus egzistencija jau nebeįsivaizduojama be išmaniųjų prietaisų, spartaus technologijų tobulėjimo, dėl jų žmogus tampa valdomas ir priklausomas. Tačiau kartu ir išlaisvina, suvokus, kad išmaniojo ekranas – tai langas į vaizduotę, kuri nuo nieko nepriklauso ir yra valdoma paties asmens.

Dvilypė patirtis sukuria konfliktą tarp realios aplinkos ir žiūrovo, bet kartu ir skatina nepaisyti ribų, pasinerti į kitą erdvę, nereikalaujančią racionalių paaiškinimų.

Autorius įžengia į savo sukurtą pasaulį, atsirenka įamžintus negatyvus ir rodo juos žiūrovui, skatindamas pastarąjį abejoti bei ieškoti.

Kas? M.Sampedro paroda "Latente".

Kur? POST galerijoje.

Kada? veikia iki rugpjūčio 13 d.