Paženklinti rašytojo P. Mašioto šviesos

Smalsiausi – vaikai

Kai P.Mašioto anūkė Baniutė Mašiotaitė-Kronienė Kaune užsuko į Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejų, čia jos laukė labai marga klausytojų auditorija: nuo pradinių klasių moksleivių, jų tėvelių iki garbaus amžiaus kauniečių.

Nieko nuostabaus, kad dauguma susitikimo dalyvių buvo mažieji smalsuoliai iš P.Mašioto pradinės mokyklos. "Noriu daugiau sužinoti apie žmogų, kurio vardu pavadinta pradinė mokykla Kaune", – atsakė devynmetė Ieva, paklausta, ko tikisi iš susitikimo su rašytojo anūke. Mergaitė, kaip ir kiti muziejaus salėje sėdėję vaikai, apipylė P.Mašioto palikuonę daugybe nenaivių klausimų.

Viešnia iš JAV drauge su kartu atvykusiomis P.Mašioto giminaitėmis Danute Andriušyte-Butrimiene ir Janina Kudirkaite-Žemaitaitiene pabrėžė, jog P.Mašiotas – ne vien žinomų pasakų kūrėjas. Tai žmogus, kuris drauge su kitais bendraminčiais kūrė modernią Lietuvą.

Apie gyvenimą trumpai

Priminsime, kad P.Mašiotas gimė 1863 m. Vilkavišio rajone, dūminėje ūkininko šeimos pirkioje, kurioje ne kartą prieglobstį rado Šešupę perbridę knygnešiai. Iš jų paliktų knygelių ir maldaknygių mažasis Pranukas pramoko skaityti, o rašyti mokėsi pasmailinta žąsies sparno plunksna. Baigęs Marijampolės gimnaziją ir Maskvos universitete įgijęs gimnazijos mokytojo matematiko specialybę, dirbo įvairiose carinės Rusijos mokyklose, bendradarbiavo pirmuosiuose lietuviškuose laikraščiuose "Aušra" bei "Varpas", Rygoje sutelkė lietuvius į scenos mėgėjų ir švietimo draugijas, pradėjo rašyti pasakas. 1894 m. jis vedė iš Linkuvos apylinkių kilusią išsilavinusią dvarininkaitę Mariją Jasienskytę.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, P.Mašiotas su žmona pasitraukė į Rusiją, kur Voroneže vadovavo lietuviškai Martyno Yčo įkurtai berniukų ir mergaičių gimnazijai, dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti ir t.t. Baigiantis karui, P.Mašiotas grįžo į Lietuvą, 1919–1923 m. buvo Lietuvos švietimo viceministras, vėliau – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius. 1929 m. išėjęs į pensiją, atsidėjo literatūriniam darbui, gyveno Kaune. Mirė 1940 m., ilsisi Petrašiūnų kapinėse.

Anūkė apie senelį

"Man teko bendrauti su seneliu iki jo mirties 1940 m. rudenį. Mačiau, kaip jis buvo priverstas palikti savo namus Kaune, kaip suėmė jo dukrą Mariją Mašiotaitę-Urbšienę. Netrukus po to jis ir mirė. Senelį – esu jo sūnaus Jono dukra – atsimenu savo vaikystėje. Kai buvau penkerių, tėvai man įdavė portfelį, kuriame buvo pieštukų, sąsiuvinis ir išsiuntė pas senelį mokytis rašyti bei skaityti. To jis mokė ramiai, kantriai, niekada nepykdamas. Beje, jis visada pavaišindavo mane šokoladu, kurį laikė viename rašomojo stalo stalčiuje", – pasakojo P.Mašioto anūkė.