„Pavojingi ryšiai“: žmogaus prigimties Armagedonas

Nacionalinis Kauno dramos teatras ir VšĮ "Mens Publica" kviečia į bendro kūrybinio projekto "Pavojingi ryšiai" premjerą. Skandalingąją Christopherio Hamptono pjesę stato kūrybinius rėmus laužantis ir visuomet kritišką požiūrį turintis režisierius Agnius Jankevičius. Kiek pjesėje vaizduojamas XVIII a. aukštuomenės hedonistinis pasaulis turi bendro su šiandiena – pokalbis su režisieriumi.

– Ch.Hamptono pjesė parašyta pagal prancūzo karininko Pierre’o Choderlo de Laclos 1782 m. parašytą romaną "Pavojingi ryšiai", kuris akimirksniu tapo bestseleriu. Kuo toks ypatingas šis romanas?

– Tai epistoliarinio žanro romanas – jis parašytas laiškų forma. Jame nėra jokio įprasto veiksmo, tai tiesiog susirašinėjimų virtinė. Jis apnuogino tuometės Prancūzijos aristokratijos visišką laisvamanystę, tamsiąją žmogaus prigimtį. Dominavo didelis ištvirkimas, žmonės žudė ir kitaip naikino vieni kitus. Autorius dar rašė eilėraščius, bet jį būtų galima pavadinti vieno romano rašytoju. Jis buvo kariškis, aukštuomenės atstovas, gana uždaras žmogus, ir labai skeptiškai žiūrėjo į savo luomo atstovų įpročius.

Žvelgiant iš istorinės pusės, šis romanas yra revoliucinis. Jis buvo perleistas daugybę kartų, tiražai buvo nemaži. Prancūzijoje kilo didelis nepasitenkinimas tiek iš aristokratų, tiek ir iš dvasininkijos pusės. Autorius kone tapo persona non grata. Daug žymių rašytojų romaną laiko vienu iš jų įkvėpimo šaltinių. Kaip vaizduojamo amžiaus veidrodį, svarbų dokumentine prasme.

– Kuo kitokia yra Ch.Hamptono pjesė? Ir koks jūsų santykis su ja?

– Pjesė parašyta 1985 m. Tik turiu įtarimą, kad ji buvo parašyta specialiai kinui. Scenų konstrukcija yra labai artima būtent kinui, jos parašytos visai ne pagal teatrines taisykles. Skaitant atrodo, kad viskas yra gerai, bet, pjesę pradėjus statyti scenoje, pradeda kilti  klausimų. Joje, tiesą pasakius, tarp rašytojo požiūrio ir paties romano konkretus ar radikalus dialogas nesimezga. Jis greičiau seka juo ir jį apvalo. Apvalo nuo nereikalingų detalių, nuo daugžodžiavimo ir pan. Iš esmės trumpesne forma atpasakoja tą pačią fabulą. Na, o mes romanui stengiamės suteikti dar trečią pavidalą.

Mes visi esame žaidimo dalis, per daugybę metų atsiranda žmonių, kurie reformuoja, koreguoja tą žaidimą, bet jis išlieka.

Žiūrėjau šio romano ekranizacijas – Miloso Formano ir Stepheno Frearso režisuotus filmus ir man jie pasirodė žiauriai nuobodūs. Tai kostiuminės dramos. Žiūrėdamas juos supratau, kad scenarijus nėra parašytas perdėm gerai. Jis tarsi neturi transcendencijos lyg strėlės, kurį viską pervertų. Mes spektaklyje bandome visa tai sukurti.

– Jūsų kūrybai būdingas tiesioginis ryšys su esamuoju laiku. Ar ir šiame spektaklyje bus aiškių šiuolaikinės realybės atspindžių?

– Labai aiškių nuorodų į kažkuriuos šių dienų socialinius procesus atsisakome. Vienu metu buvo kilęs noras viską pakreipti ta linkme, bet paskui nusprendžiau, kad vis dėlto to daryti nereikia. Nereikia taip dirbtinai to terpti, nes pati medžiaga tiesiog tam priešinasi. Jeigu ir bus sąsajų su konkrečiu įvykiu, aplinkybe, žmonėmis, tai bus greičiau užuominos, o ne tiesioginės nuorodos. Nes tai yra globalus hedonizmo skrodimas.

Išskyrus vieną, visi veikėjai ieško tarpusavio santykiuose merkantilinių tikslų. Dėl to jų santykiuose pradeda skleistis didžiulė nemeilė. Nemeilė apskritai savo žmogiškajai prigimčiai. Šis momentas yra labai globalus reiškinys. Kuo daugiau repetuojame, tuo stipriau tai juntame. Žmogaus prigimtis, visų pirma, yra siekis kurti, o čia viskas yra naikinama. Tai daroma netgi suprantant, kad kelio atgal nėra. Tie žmonės suvokia, kad yra blogi, kad pametė orientyrus savo kelyje, kad jiems rūpi tik materialinė nauda. Bet jie patys tampa tų merkantilinių aplinkybių aukomis. Savo sukurto monstro buratinais. Jie supranta, kad grįžti nebegali, kad ir to norėtų. O kai žmogus patenka į tokią situaciją, lieka du keliai: arba jis turi sunaikini tai, ką sukūrė, ir likti basas, arba jam reikia sunaikinti patį save. Toks žmogaus prigimties Armagedonas.

– Sunku patikėti, kad žmonės iš tikrųjų gali būti tokie puolę. Galbūt ir galėjo tuo praėjusiu laikmečiu, bet ne šiandien. Kaip jums atrodo?

– Man tikisi, kadangi kiek realybėje dairausi aplinkui didelio skirtumo nematau. Aš romaną priimu kaip visiškai realistinį reikalą. Knyga yra kažkokių tai įvykių, moralės koncentratas, o realybėje gyvename labai išblaškytai, galbūt dėl to sunku pajausti visumą. Gali atrodyti, kad šiandien gyvename geriau, bet aš tuo netikiu. Nemanau, kad yra geriau. Užtenka pasižiūrėti į istoriją tam, kad suprastum, jog žmonės nesikeičia.

Agnius Jankevičius/D. Stankevičiaus nuotr.

Amžinas klausimas, kodėl vyksta karai? Kaip po tokio siaubo vėl gali rastis fašistai, nacistai, fašistuojančios partijos, organizacijos ir t.t.? Nepamenu, kas tai pasakė, bet patirties perduoti neįmanoma. Perduodama tik informacija, o ne patirtis. Ir kada išmiršta visi tam tikro įvykio amžininkai, nauja karta tarsi vėl viską pradeda nuo nulio. Galima vedžioti juos po genocido aukų muziejų, galima pasakoti daugybę dalykų, bet tai nebus patirtis, tai bus tik informacijos perdavimas. Žmogus yra fizinis padaras, tad jis visą laiką turi kažką patirti. Tam, kad suprastų visa ko vertę.

Labai daug ką duoda ir aplinka, patirtos traumos. Sigmundas Freudas yra sakęs, kad žmogaus asmenybės modelis susiformuoja iki šešerių metų, vėliau jis iš esmės nekinta, gali plėstis kažkokios pusės, galima sąmoningai kažkurią pusę nuslopinti, bet jis nedingsta. O ką reiškia būti iki šešerių metų? Būti tarp tėvų. Vienokio ar kitokio pobūdžio potencialas būti arba tapti gimsta tėvų namuose. Paskui reikia tik tam tikrų dirgiklių, kad jis skleistųsi.

– Dėl ko spektaklio personažai siekia valdyti vienas kitą?

– Personažai siekia valdyti vieni kitus tam, kad netaptų kitų įrankiais. Jie siekia valdyti kitą, jį nuasmeninti ir paversti savo vergu. Pavyzdžiu galėtų būti didieji žmonės, kad ir Rusijos ar Šiaurės Korėjos lyderiai. Jiems nebereikia dirbti tam, kad užsidirbtų milijoną, tie siekiai jau įgyvendinti, jie siekia užimti Dievo poziciją. Galia kaip tikslas. Tai irgi yra žmogaus prigimtyje. Siekti jausti galią per materialią išraišką. Per tai, kad tau kiti paklūsta, kad tau neša kyšį, kažką dovanoja. Tai grynai galios žaidimai. Tai kaip narkomanija – egzistuoja dalykai, kurie apčiuopiamos materialios naudos neturi, bet tu vis nori juos išgyventi. Vadinasi, jie tau teikia kažkokį psichinį pasitenkinimą. Jie gamina laimės hormoną.

Žmogaus prigimtyje yra du dalykai: vertinti ir konkuruoti. Visos lygybės teorijos yra totalus absurdas. To tiesiog negali būti.

Mes visi esame žaidimo dalis, per daugybę metų atsiranda žmonių, kurie reformuoja, koreguoja tą žaidimą, bet jis išlieka. Kartais pagalvoju, koks aš būčiau, jeigu nieko nebebūtų, kaip kokioje pirmykštėje gentyje. Bet net ir ten egzistuoja žaidimo taisyklės. Žmonės, kaip grupė, be sukurtų tam tikrų žaidimo taisyklių tiesiog negalėtų egzistuoti. Atrodo, pavirstų gyvuliais, išpjautų vienas kitą, ir tiek. Žmogaus prigimtyje yra du dalykai: vertinti ir konkuruoti. Visos lygybės teorijos yra totalus absurdas. To tiesiog negali būti. Tai neįmanoma dėl pačios žmogaus prigimties.

– Užsiminėte, kad vienas personažas vis dėlto yra visiškai kitoks. Ar jam pavyksta kažką pakeisti?

– Yra viena veikėja – mergina, aplink kurią didžiąja dalimi ir sukasi visa intriga. Bet iš esmės bendrame piešinyje ji simboliškai atlieka dirgiklio, katalizatoriaus, aukojamo avinėlio vaidmenį. Ji yra auka plačiąja prasme. Ji – vienuolė, kuria manipuliuoja vienas mergišius tiesiog savo malonumui. Viskas vyksta labai negražiai, apgaulės būdu. Ji juo patiki ir nueina paskui jį.

Apgavystė man yra vienas šlykščiausių dalykų gyvenime. Apgauti yra labai baisus ir žemas dalykas. Žmogui suteikiama viltis, nupiešiamas kažkoks jo ateities vaizdinys, jis pradeda tuo gyventi, pradeda savyje kažką keisti, atsisakyti kai kurių savo įpročių, fiziškai ir psichiškai pradeda orientuotis į tą kitą perspektyvą, o paskui iš jo pasijuokiama. Tai galbūt net baisiau už karą. Nes tai vyksta intymioje sferoje, tarp dviejų ar trijų žmonių. O dar šlykščiau, kada tai yra padaroma tiesiog dėl malonumo. Dėl to, kad būtų smagu, net ne dėl materialinės naudos. Suteikti viltį ir paskui ją išplėšti iš rankų, mesti ant žemės, sutrypti yra tikrai labai baisu. Tai pats didžiausias blogis. Tas žmogus tuomet jaučiasi valdovu, tik klausimas, kokia kaina.

– Sakoma, viskas grįžta atgal. Ar spektaklio veikėjams jų blogi poelgiai sugrįžta?

– Ne, nelabai sugrįžta. Tie visi tautosakiniai posakiai yra greičiau atsiradę iš to, kad žmonės labai norėtų, kad taip būtų. Norėtų tikėti, kad taip yra, ir tą norą materializuoja posakiais, sentencijomis. Bet realybėje viskas yra visai kitaip. Man atrodo, kad labai retai kada būna tas grįžtamasis ryšys.

– Kokio žiūrovų nusiteikimo tikitės?

– Noro pabūti. Tiesiog pabūti, žiūrėti, jausti. Jeigu aš apsilankau kokiame nors meno renginyje, visą laiką laukiu ir tikiuosi, kad tai, ką aš pamatysiu, man duos impulsą pervertinti arba save patį, arba autorių, arba tam tikrą žanrą. Kad tai bet kokiu atveju mane paskatins padaryti kažkokią reviziją, apžvalgą.

Šią vasarą dalyvavome teatro festivalyje Slovėnijoje ir kaip tik viename Liublianos muziejų buvo pristatyta Davido Lyncho litografijos darbų paroda. Tie darbai man padarė labai didelį įspūdį. Pamaniau, kad jeigu nežinočiau, kad tai yra D.Lyncho darbai, galvočiau, jog jie yra žmogaus, kuris yra per žingsnį nuo savižudybės. Juose buvo jaučiama beprotiškai didelė vienatvė. Ir labai globali. Nei jo filmuose, nei muzikoje, nei knygoje anksčiau nepatyriau tokio pojūčio. Niekur manęs nepasiekė tokia informacija, kaip kad šioje parodoje. Po jos pradėjau iš naujo pervertinti šį žmogų ir jo kūrybą. Kažkuria prasme – ir save.

Tai yra pavyzdys, ko aš visada laukiu ir tikiuosi eidamas į meno renginį ir ką galvoju apie žiūrovą, kuris ateis į mano spektaklį. Tad, jeigu kažkas panašaus nutinka ir jam, man tai yra didžiausia dovana. Ne mano ir kolegų sukurto kūrinio vertinimas. Jeigu spektaklio dirgikliai žiūrovą paveikia, tai yra didžiausias kokybės ženklas. Ir prasmė. Dėl to aš vis dar čia būnu, nes visa kita man darosi vis mažiau įdomu.

Veidai ir vardai

"Pavojingų ryšių" kūrybinė grupė: režisierius Agnius Jankevičius, scenografijos ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė, aktoriai Goda Piktytė, Gabrielė Ladygaitė, Vaidas Maršalka, Inga Mikutavičiūtė, Eglė Grigaliūnaitė, Daiva Rudokaitė, Gytis Laskovas.

Premjera – 2019 m. kovo 28, 29 ir 31 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių