Pasivaikščiojimai tiems, kurie pasiilgo jūros

Pasiilgusieji jūros ir pasivaikščiojimų jos pakrante kviečiami užsukti į "Parko" galeriją, kurioje šiuo metu veikia Klaipėdoje gyvenančios dalininkės Dalios Čistovaitės paroda "Pakrantės labirintai".

Ant originalaus medinio pagrindo (kai kurie derinami su stiklu) nutapytas ciklas "Pakrantės labirintai" gimė stebint jūrą (stichiją) ir pakrantę (žmogų), kuri, kad ir visai ištuštėjusi, nuolat apie jį byloja/pasakoja per smėlyje įsispaudusius pėdsakus, jūros išplautus akinius ar dar kokią nors iškalbingą detalę, kuri čia pat susilieja su jūržolėmis, kriauklėmis, akmenėliais, gintaru. Smalsiai ir atidžiai stebėdama jūros pakrantę bei jos pasakojimus, dailininkė savo kūriniais siekia perteikti stichijos ir žmogaus sąveiką, harmoniją, vaizdo poeziją, tyloje skaidrėjančias mintis.

Šalia profesionalios kūrybos D.Čistovaitė domisi religijotyra, meno, spalvų, aromatų terapija, todėl neatsitiktinai menininkės sukurtuose meditatyviniuose, subtilaus figūratyvo paveiksluose daug tylos, įsiklausymo, apmąstymų.

– Parodą pavadinote "Pakrantės labirintai", toks yra ir jūsų kūrinių ciklas. Kaip gimė šis ciklas, ar kviečiate žiūrovą jame tiesiog pasivaikščioti, įeiti į jį, šiek tiek lydimą baimės, jog gali išėjimo ir nerasti, ar atvirkščiai – savotiškai parodote (ir nuraminate) išėjimą. Labirintas – kaip kontempliacija? Nes, atidžiai įsižiūrėjus į meditatyvius jūsų darbus, atrodo, kad jie gimę tyloje, susimąsčius.

– Kodė̇l "labirintai"? Mėgstu vaikščioti jūros pakrante, klaidžioti pajūrio miškais bet kokiu oru. Stebint kamienų ritmus, atspindžius, saulės švytėjimą, vandens raibulius, smė̇lio bangelių vinguriavimą ar akmenė̇lių̨ chaosą̨, žvilgsnis pasiduoda jų̨ magijai, klaidžioja ratais, vingiais, atsitrenkia į akligatvius ar aptinka netikėtus praėjimo takelius, kurie vė̇l grą̨žina į̨ pradžią̨. Man tai asocijuojasi su žmogaus dvasiniais ieškojimais ir klajonėmis savo sielos gelmėse.

Žiūrovą kviečiu pabūti su paveikslu, nurimti, pajusti save, savo santykį su kitu, neieškoti išorinių gilių prasmių, o pajausti ir atrasti tai, kas jam pačiam svarbu. Gal tai nostalgiškas prisiminimas, gal mistinių patirčių nuotrupos, gal tiesiog tobulas paprastų gamtos formų, spalvų ir šviesos žaismas, užliejantis saldžia tylaus džiaugsmo banga.

– Kaip, kodėl gimė idėja tapyti ant medžio, ne drobės, juo labiau įterpti stiklą?

– "Medinių" paveikslų̨ idė̇ja gimė, kai 2010 m. dalyvavau Dailininkų są̨jungos organizuotame plenere-simpoziume Palangoje. Kiekvienam jo metu kū̄rusiam dailininkui buvo išdalytos vienodos klijuotos uosio lentos. Kuratoriaus pasiū̄lytą temą "Atrasti pakrantę" sužinojome prieš mėnesį, bet kaip ir su kokiomis medžiagomis dirbsime, buvo paslaptis.

Tai buvo iššū̄kis! Tapyti ne ant drobės, o ant medžio lentos su savitomis faktū̄romis ir atspalviais, kurie akivaizdžiai diktavo savo są̨lygas! Pati tema man buvo labai artima – pajū̄rio pakrantės, smė̇lio, vė̇jo, jū̄ros, raibulių, trapių kriauklelių̨ ir kietų̨ akmenė̇lių̨, nuolatinio kitimo ir beribių švytinčių erdvių̨ į̨vaizdžiai artimai siejosi su klajonėmis sielos peizažuose, praradimais ir atradimais. Horizontalios banguojančios, švelniai besimainančios lentelių faktū̄ros, subtiliai kintantys natū̄ralū̄s medžio atspalviai atkartojo meditatyvų sauso ir šlapio smė̇lio juostų bangavimą, dangaus juostą ir auksine šviesa persmelktą vandenį. Tereikė̇jo nesugadinti natū̄ralaus medžio grožio arba kiek galima mažiau jo paslė̇pti. Tai, kas vyko tapant ir kontempliuojant prie medžio lentos, buvo paslaptis, tikra alchemija, kuri mane užbūrė ir nebepaleido ("Nušvitimas", 2010, 30x90, akrilas, medis).

Kitas stiprus postūmis buvo grupinė paroda Vilniuje "Labirintai pakrantės erdvė̇se", natū̄rali buvusio simpoziumo tą̨sa, kuriai nutapiau devynių dalių̨ medinį̨ paveikslą̨ "Ė̇jimas iš labirinto" (2011 m., 120X120, akrilas, medis). Jis į̨kvė̇pė̇ visą̨ ciklą̨ "Pakrantė̇s labirintai".

Dauguma paveikslų̨ sukomponuoti iš keleto atskirų medinių lentų aplink centrinį segmentą̨, kurio medžiagos ir forma – techninių ieškojimų padarinyṡ. Šiltas sausas medis ir šaltas "šlapias" stiklas, neį̨žvelgiamas "rū̄kinis" (matinis) veidrodis su išskirtais objektais savo kitoniškumu, kontrastu iš(už)pildo paveikslo idėją.

– Kas jums kūrinyje svarbiausia – spalva, šviesotamsa, linija, faktūra, nuotaika, emocija?

– Kiekvienas iš šio ciklo paveikslų – spalvinių gamtos nuotaikų̨ ir vidinių pajautų̨ sintezė̇, tai realū̄s jū̄riniai peizažai, pamatyti sielos akimis, turintys egzistencinį poskonį. Tai gyvos gamtos fragmentai ir bežodžiai žmonių̨ gyvenimo pė̇dsakai, susipynę̨ siurrealistiniame į̨spū̄džių̨ labirinte.

Šiuose kūriniuose svarbi ir šviesa, ir spalva, ypač jos niuansai, faktūrų priešpriešinimas, šilto, aksominio medžio ir šalto, slidaus stiklo/matinto veidrodžio kontrastas, realistinis formų ištapymas – visa tai kuria atitinkamą nuotaiką, atspindi išjaustą būseną. Buvo įdomus kompozicinis aspektas – kvadratiniuose formatuose ieškoti judėjimo, sukimosi, ramybės, sklendimo įspūdį kuriančias kompozicijas.

– Esate kaunietė (čia gimėte, užaugote, bet mokslus, regis, baigėte Vilniuje), bet dabar jau labiau – klaipėdietė. Ar būtų galima kažkaip palyginti šiuos miestus? Kur jaučiatės geriau? Kaip pavyko uostamiestyje įsišaknyti, ką be asmeninės kūrybos veikiate dar?

– Taip, gimiau ir užaugau Kaune, tapybą baigiau Vilniaus dailės akademijoje, po studijų grįžau Kauną, keturiolika metų dėsčiau Kauno dailės gimnazijoje, toje pačioje, kurioje prieš tai mokiausi. Kūriau, rengiau asmenines parodas. 2009 m. įstojau į Lietuvos dailininkų sąjungą.

Paradoksas, kad Klaipėdą buvau mačiusi tik pro autobuso langą, pravažiuodama pro šį truputį tarsi užsienietišką miestą kasmečių atostogų į Preilą. Seniai seniai esu tyliai sau pagalvojusi, kaip gera tiems, kurie gyvena prie jūros, nes jūrą buvau įsimylėjusi nuo vaikystės. Pačiai buvo netikėta ir kažkiek mistiška, kai išsipildė ta tyli užmiršta svajonė – gyventi prie jūros, Klaipėdoje. Nuo pirmųjų viešnagių į šį miestą pajutau, kaip čia gera, kad čia mano masteliai, koncentruotas kultūrinis gyvenimas ir šalia jūra, kad nejučia net žingsniai sulėtėja vaikštant akmenuotomis gatvelėmis, kad grįžtu kažkur į laiką prieš šimtą metų, o bendraujant su pažįstamais ar būnant tarp nepažįstamų, stebint juos, jaučiasi lengvumas ir liberali dvasia. Tarsi nuolatinis nenuspėjamas dangaus, oro, saulės ir lietaus kitimas, vėjų jėga, jūros gausmas, gaivalingas ir apvalantis, išlaisvintų sielą, išpūstų nereikalingas mintis. Pasijutau savo vietoje.

Klaipėdoje išsipildė ir kita sena svajonė – su mylimo žmogaus pagalba įkūriau savo studiją-galeriją. Čia eksponuoju savo įvairių etapų kūrybą, aliejumi ir akrilu tapytus paveikslus, šilko kūrinius, čia pat ir dirbu. Prieš penketą metų pabandžiau tapyti ant šilko, sužavėjo šilko lengvumas ir plazdėjimas, taip gimė šilko erdvinė instaliacija "Devyni medžio sapnai" ir ciklas "Arbatos gėrimo ceremonija", eksponuoti Klaipėdos galerijoje, o "medinis" "Pakrantės labirintų" ciklas rodytas "Baroti" galerijoje.

Kadangi Kauno dailės gimnazijoje dirbau su įvairaus amžiaus vaikais, norėjosi šią veiklą tęsti ir toliau. Tik dabar jau ketinau rengti užsiėmimus vaikams ir suaugusiesiems savo studijoje, duoti, mokyti to, ko jiems reikia, ir būti su jais taip, kaip aš juos jaučiu. Nuo seniai domėjausi terapine dailės puse, tad šias žinias ir pajautas galiu naudoti dabar, būdama su vaikais ir suaugusiaisiais.

– Taigi jūra (stichija) ir pakrantė (žmogus), kurioje įsirašę įvairiausi pėdsakai, su jais – ir gyvenimai, kuriuos liudija smėlyje likę popierėliai nuo saldainių, batų sagtelė, akiniai ar žiedas, šalia jų – jūržolės, kriauklės, akmenys ir augalėliai, regis, šie du dėmenys jūsų paveiksluose esminiai, o galbūt vienas iš jų yra svarbesnis? Kur jūsų dėmesys užsibūna ilgiau, kokias gaires duotumėte žiūrovui? Jį kviečiate tylai, meditacijai?

– Ir gamta, ir žmogus – abu svarbūs, jie neatskiriami, jie persmelkia vienas kitą. Vaikštant ištuštėjusia pakrante, stebint vėjo ir žmonių pėdsakų labirintus smėlyje, kartais įšoku į kokio nors žmogaus pėdas ir bandau pajausti jo žingsnių ritmą, keliauti jo vingiais. Tai žaisminga, smagu. O jei taip kartkartėmis ir gyvenime stabtelėti, pabandyti įšokti ir bent kažkiek nuoširdžiai pasistengti pajausti šalia gyvenančio žmogaus žingsnius, jo sielos ritmą, minčių aštuoniukes... Gyventi ir būti pasaulyje su kitais tampa paprasčiau ir lengviau.

Kas? D.Čistovaitės tapybos darbų paroda "Pakrantės labirintai".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki vasario 23 d.