Pas „Adamsų šeimynėlę“ būtina užsukti bent tris kartus

Iš karikatūrų – į sceną

Adamsų šeimynėlė, kilusi iš vieno žymiausių amerikiečių karikatūristo Charles Addamso piešinių, savo protėvius skaičiuojanti nuo neatmenamų laikų (miuziklo scenose iš kapų išlaisvinti juda ir akmens amžiaus, ir pasaulinių karų bei revoliucijų, ir šiuolaikinio pasaulio atstovai), formavosi juodojo humoro aktyvumo laikotarpiu, lygiagrečiai su siurrealizmo ir absurdo mene srovėmis.

Pradėjusi gyvenimą rafinuoto humoro nestokojančiame "The New Yorker" žurnale nuo 1938 m. karikatūriniais vaizdeliais, jų autoriaus pavardę perėmusi ekscentriška Adamsų šeimynėlė linksmino skaitytojus penkis dešimtmečius, iki Ch.Addamso mirties. Šių karikatūrų populiarumas sulaukė ir vaizduojamojo meno industrijos dėmesio – nuo 1964 m. du sezonus serialais užvaldę Amerikos televizorių ekranus, vėliau (1990–1991 m.) šie keistoki personažai persikėlė į animacijos ir pilnametražius filmus.

Pirmieji Adamsų žingsniai scenoje nuaidėjo tik 2009 m. pabaigoje, rengiant pagal Marshallo Brickmano ir Ricko Elice’o to paties pavadinimo knygą, muzikos ir tekstų autoriaus Andrew Lippos sukurto miuziklo "Adamsų šeimynėlė" pirmuosius bandomuosius pastatymus už Brodvėjaus ribų – Čikagoje.

Keista, bet šis vėliau populiarumo rekordus pagerinęs ir iki dabar populiarumo neprarandantis veikalas po pirmųjų peržiūrų buvo vertinamas dviprasmiškai. Kritikos kliuvo ir scenarijui, ir muzikai. Nemaža dalis žiūrovų nusivylė neišgirdę pagrindinės kiekvieną TV seriją pradėdavusios kompozitoriaus Vico Mizzy sukurtos Adamsų muzikinės temos. Tačiau į tai buvo greitai sureaguota ir, pasirašius sutartį su šios pamėgtos temos autoriumi, kuris leido cituoti jo temą miuziklo pradžioje, pridėjus ar pakeitus kelis muzikinius numerius, situacija pasitaisė.

Po kelių mėnesių, 2010 m. pradžioje, į Brodvėjaus scenos meno teatrą (Lunt-Fontanne Theatre) Niujorke jau plaukė vieninga susižavėjusi publika, nešdama teatrui milijoninį pelną, nežiūrint į vis dar išliekančius gana vėsius kritikos atsiliepimus. Netrukus miuziklas su pastatymo erdvei aktualizuotais vertimais pasklido po pasaulį.

Spalvų filosofija

Miuziklo siužetas neatkartoja nei serialo, nei filmų turinio. Šeimos istorija, atgyjanti pradiniais karikatūrų vaizdais, miuzikle prasideda nauju posūkiu – Adamsų vyresnioji atžala Trečiadienė (beje, priešingai, nei buvo sumanyta Adamsų krikštatėvio dailininko Ch.Addamso, filmuose ji jaunesnė už savo brolį Pūgžlį) jau užaugusi aštuoniolikmetė mergina su bundančiais jausmais jaunuoliui iš vadinamosios normalios Beinekių šeimos. Tačiau Adamsų požiūriu normalumas – tik iliuzija, iliustruota Mirtišės filosofine mintimi: "Kas normalu vorui, musei yra katastrofa..."

"Adamsų šeimynėlė" atstovauja juodojo humoro komedijos žanrui. Juodąjį humorą supranta nedaugelis. Vieni juo gurmaniškai mėgaujasi, kitiems tai šventvagystė, tad natūralu, kad ir "Adamsų šeimynėlė" buvo ir yra priimtina ne visiems. Tai lyg ir popkultūros produktas, tačiau, gilinantis į juodojo humoro tyrėjų išvadas, tenka pripažinti, kad šią humoro rūšį vertina menkai su pačia popkultūra koreliuojantys ir aukštesnio IQ  asmenys. Tokie pastebėjimai tarsi pažadina miuzikle skambančią mintį, kad ryškios spalvos išduoda žmones be fantazijos ir be vidinio pasaulio.

Spalvų ir nespalvotų šešėlių žaismas scenoje atkartoja skirtingų pasaulių – Adamsų ir Beinekių šeimų – sandūros emocinius blyksnius. Tiesą sakant, miuzikle gyvuoja ir trečiasis – pilkasis mirusiųjų pasaulis, tačiau čia pilka (šiaip kelianti nuobodulį) yra tik spalva su plačia savo atspalvių gama. O personažų kostiumų ir modelių įvairovė, lydima sulaužytų, gyviesiems nebūdingų judesių dinamikos, suteikia šiems makabriškojo matmens erdvės atstovams išraiškingo gyvybingumo.

Akims malonų įspūdį sustiprina sodrus grimas. Žvilgsnį pritraukiančius kostiumus ir grimą, autorių nurodymu idėjas semdama iš Ch.Addamso karikatūrų, kūrė dailininkė Kotryna Daujotaitė (užtenka prisiminti Mirtišės kostiumą su aštuonkojo čiuptuvais!). O dar regint, kaip visa ši įvairių formų numirėlių armija šoka, išjudinta choreografų Dainiaus Bervingio ir Gintaro Visocko, vadinti tai pilku pasauliu ne visai teisinga.

Lietuviški kodai

Miuzikle daug mūsų laiko ir aplinkos simbolių – užkoduotų vaizdais ir spalvomis, melodijų atkarpomis ir ritmais, judesiais ir intonacijomis. Tačiau kiekviena geografinė platuma turi savo simbolių ir prasmių žodyną – kas aktualu Niujorko ar Prahos žiūrovui, tiesiogiai išvertus į lietuvių kalbą, liks nesuprasta Lietuvos plotmėje, ir atvirkščiai – kur nors užatlantėje šūksnis "Žalia, balta, žalia, balta, hej, hej", sukeliantis pagyvėjimą mūsų teatre, arba Katažinos, Makaliaus ir kiti pas mus girdimi vardai  tebus beprasmiai žodžiai. O kad jie mūsų žiūrovams įgautų prasmę, reikėtų dėkoti miuziklo tekstus išvertusioms Viktorijai Streičai ir Kristinai Siurbytei.

Tačiau yra simbolių, kurie atpažįstami bet kuriame pasaulio krašte, susipažinusiame su Adamsais. Kas nežino Adamsų šeimynėlės personažo Daikto ar graužikus kramsnojančios gėlės? O kur dar Adamsų pamėgtas žvėrynas ir visokie stebuklus primenantys netikėtumai, vykstantys ne be mago Manto Wizard pagalbos, bet... palikime tai intrigai. Kaip ir be galo gyvos, subtilaus humoro frazėmis gausiai prisodrintos kalbos citatas, lydimas nesulaikomo juoko bangų.

Įspūdinga charakterių paletė

Miuzikle centrinė figūra, apie kurią sukasi visas veiksmas, – Trečiadienė, atsidūrusi tarp dviejų kontrastingų pasaulių, besiblaškanti vidinių abejonių ir išorinių pokyčių verpetuose. Nuotaikų nepastovumas atsispindi ir vokalo partijoje, kuri reikalauja visapusiškai paslankaus balso, tembrais prisitaikančio prie kintančio charakterio.

Spektaklyje gana sudėtingą vokalo ir dramaturgijos prasme Trečiadienės vaidmenį parengė trys solistės. Tai iš choro gretų išaugusios, dainavimą VDU Muzikos akademijoje studijuojančios Marija Arutiunova, derinanti vaidybos bei vokalo spalvas, kuriomis išryškina Trečiadienės charakterio kaitą, ir Iveta Kalkauskaitė, vokalo tembro nepastovumu tarsi perteikianti jaunos merginos vidinį nuotaikų nestabilumą; Karinos Krysko Trečiadienė kur kas brandesnė, valdingesnė ir mažiau besiblaškanti, nors klausant vaidmeniui skirtų gyvybingų miuziklo dainų tampa aišku, kad siekti stabilumo čia neverta.

Raimondo Baranausko Gomesas Adamsas – trykštantis energija, kalbos intonacijų lankstumu ir žaisminga judesių improvizacija. Nuo jo vaidybos priemonių arsenalu stengiasi neatsilikti ir Egidijus Bavikinas. Abu solistai mėgaujasi jiems skirta vokalo partija, nors vienas jų – baritonas, o antrasis – tenoras. Trečiasis Gomesas – aktorius Giedrius Arbačiauskas, debiutuojantis muzikiniame spektaklyje, bet savo vokalu nė kiek neatsiliekantis nuo teatro solistų. Jo vaidmens stiprioji pusė – dinamiška vaidmens charakterio išraiška. O dinamikos šis vaidmuo reikalauja didelės, nes miuziklo kūrėjai kartu su flamenko ugnimi įliejo jam karšto ispaniško kraujo.

Gomeso žmonos Mirtišės personažas taip pat trejopas – jį kuria vis ryškesniais vaidmenimis įsitvirtinanti Akvilė Garbenčiūtė, kapinių svaigiu stinguliu alsuojanti Živilė Lamauskienė, ir vaidmens prasmines detales tekste bei plastikoje išryškinanti Viktorija Streiča, debiutavusi miuzikle kaip režisierė, sumanymų įgyvendinimą pasidalijusi su vyru Kęstučiu Jakštu, viso pastatymo meno vadovu.

Malonių netikėtumų virtinė

Choristės Vilmos Narvidaitės ir teatre debiutuojančios Neringos Nekrašiūtės Močiutė – nedidelis, bet spalvingas vaidmuo. Jis solinio vokalo beveik neturi, apsiribojama dainavimu ansambliuose, tačiau jame pagrindinis krūvis tenka balso intonacijų išraiškai.