Partizanų priesaika – roko operos leitmotyvas

Garsioji patriotinio roko grupė „Thundertale“ šiuo metu intensyviai repetuoja naują kūrinį – roko operą-baladę „Priesaika“, skirtą Lietuvos pokario laisvės kovotojams, partizanams, paaukojusiems savo gyvybes už Tėvynės Nepriklausomybę (kompozitoriai – Laurynas Baškys, Jonas Chockevičius, atlikėjai  Liudas Mikalauskas, Egidijus Bavikinas, Sandra Lebrikaitė, režisierius Nerijus Petrokas, scenografas Sergejus Bocullo).

Kurdamas libretą, rėmiausi  pokario laisvės kovų istorija, partizanų ir ryšininkų atsiminimais, dienoraščiais, tikromis asmenybėmis ir faktais. Stengiausi atrinkti svarbiausius, apibendrinančius, visai pasipriešinimo kovai būdingiausius epizodus, atskleidžiant tragišką aukojimosi, tėvynės meilės ir pasišventimo motyvą. Rezistencinių kovų įprasminimas  stambios formos muzikiniame kūrinyje vyks pirmą kartą, tad suprantama ta kūrybinė įtampa, vyraujanti repeticijose.

Librete kalbama apie partizanų priesaiką, kuri tampa vienu iš svarbiausių temų, priesaiką, kuriai pasiryžėliai privalo likti ištikimi, ji simbolizuoja ryžtą ir sąmoningą žengimą į kovą su daug gausesniu priešu, yra tikras atsparos ir dvasinės tvirtybės ženklas. Ši priesaika skamba ir roko operos muzikoje, ji tampa vienu iš pagrindinių leitmotyvų.

„Aš prisiekiu Visagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai vykdyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme. Tai, ką pasižadu, tegu Dievas užlaikyti man padeda“.

Būtent tokią priesaiką ištardavo pasišventėliai, pasirinkę kovos kelią. Davęs tokią priesaiką, negalėdavo pasiduoti į nelaisvę su ginklu rankoje, pasitraukti savavališkai iš kovos, iš esmės tai buvo tikro Kario – Tėvynės gynėjo priesaika. Juk ir pirmieji Lietuvos partizanų, ar vėlesni (nuo 1949 metų – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio) statutai rėmėsi Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vidaus tarnybos Statuto straipsniais, su nežymiais pakeitimais. Juk ir visas partizanų judėjimas rėmėsi kariuomenės tvarka ir reikalavimais. Tad ir priesaika buvo beveik tokia pati, tik 1945 metais kunigas A. Ylius ją kiek pakeitė pasižadėjimu atstatyti  Nepriklausomybę. Šią priesaiką naudojo visos apygardų rinktinės, jos tekstas buvo skelbiamas Dzūkijos rinktinės štabo taisyklėse, Tauro apygardos Veikimo statute, kituose partizanų vadovybės dokumentuose.

1949 metais vasario 2-22 dienomis vykęs visos Lietuvos partizanų suvažiavimas Laisvės kovas įvardijo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiu, patvirtino ir LLKS Statutą, kuriame yra ir šiek tiek pakeistas priesaikos tekstas, įrašant naująjį pavadinimą: „ Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuoj savo viršininkams pranešiu, saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera. Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė. Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose tėvynei Lietuvai“.

Šią priesaiką kartojo įsiliejantys į kovotojų gretas nauji nariai, kartojo, tvirtai tikėdami savo misija, tikėdami, kad jų auka nebus betikslė, kad pralietas kraujas priartins Tėvynės Laisvę. Karštai mylįs Tėvynę ir pasiryžęs dėl jos mirti, narsus, stiprios valios, pasitikįs savim ir savo vadais  – toks buvo Lietuvos kovotojas, nepriklausomybės kovų laikais, toks jis turi būti visada, toks jis ir bus. Partizanų vadai nuolat reikalavo ištikimybės priesaikai, pavyzdingo elgesio, rūpestingos savo veiksmų kontrolės – juk netinkamas partizano elgesys „tauriems lietuviams suteikia skausmą ir gėdą, kenkia Tėvynės garbei ir priešui leidžia varyti piktą propagandą, šmeižti ir niekinti lietuvio partizano vardą...“ 

Paskutinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas knygoje „Daugel krito sūnų...“ vaizdingai aprašė dzūkų partizanų priesaiką prie Nemunaičio (Alytaus r.). 1945 m. birželio 2-osios naktį partizanų išpažinties čia klausė, priesaiką priėmė kunigas Vaitiekus-Želnia, kuriam talkino kunigas Juozas Stasiūnas, o mišias buvusioje koplyčioje laikė kunigas Juozas Kudirka: „Prisiartino iškilmingas priesaikos priėmimas. Prieš altorių pakopoje buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos buvo padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Dvasininkas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome Priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėta kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmonių įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Pirmasis prisiartinau ir pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to trumpu, bet didžiai prasmingu dvasininko žodžiu baigėsi iškilmingas aktas...“

Laisvės kovotojų priesaikos vieta – ryšininkų arba rėmėjų namai, dažnai miško vieta, papuošta tautiniais ir kovos simboliais. Antai, Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadovybės ryšininkė Antanina Jasiulytė-Valeikienė (g. 1930 m.) apie priesaiką Jūkainių miške (Raseinių r.) prisimena: „Ten turbūt ne vienas yra priėmęs priesaiką, nes ten tokie kelmai gražūs, nupjauti ten likę, tokia stovykla buvo. Nupjautas medis ir kelmas, ant kelmo šalia pistoletas ir žvakė, mažytė tokia trispalvytė, kryželis dar buvo, mažas mažas kryželiukas. Vadas skaito ir turi kartoti. Kartoji, kartoji, kartoji. Nu ir paskui kažkaip ir susijaudini, ir ašarą nubrauki...“

Paminėtina 1945 m. vasario 16-ąją duota partizanų priesaika prie Antanų miške (Švenčionių r.) žuvusių partizanų kapo. Praėjus keliems mėnesiams po kautynių, beveik tris dešimtis neatpažintų laisvės kovotojų kūnų bendražygiai palaidojo netoli nuo kautynių vietos. Čia buvo pastatytas kryžius, tvorelė, kuriuos stribai nuolat išdraskydavo.

Žinoma atvejų, kai partizano priesaikai būdavo pasirenkami senkapiai  – Kražių partizanai prisiekdavo senosiose Daukintiškės kaimo kapinėse, prie metalinio kryžiaus. Kaip partizanų dainoje: „Prie tėvelio kapo, ten prie koplytėlės / Prisiekiau aš būti sūnum Lietuvos...“

Ir roko operoje priesaika turėtų tapti ryžto ir ištikimybės simboliu, kovos ir pasiaukojimo leitmotyvu. Juk operos kūrėjų, visos kūrybinės grupės vienas svarbesnių tikslų – pabandyti atsakyti į nūdienos jaunimui kylančius klausimus – kas jų, pokario bendraamžius, tuometinius gimnazistus ar jų jaunus, tik mokytojauti pradėjusius vyresniuosius, skatino kovai, dažnai beviltiškai, su daug gausesnėmis priešo jėgomis, kas teikė ryžto ir drąsos išeiti į mišką, į numanomą pražūtį, kas skatino juos duoti Laisvės kovotojo priesaiką ir likti jai ištikimiems, kovoti iki mirties? Per jaunų operos herojų pergyvenimus, abejones, kylantį dramatizmą atsiskleidžia jų tvirtas tikėjimas Tėvynės laisve, karštas noras prisidėti aukščiausia – savo gyvybės kaina prie būsimos Nepriklausomybės, kuria jie taip tikėjo.

Ar mūsų jaunieji amžininkai suvokia tą pasiaukojimą, tą pralieto kraujo kainą? Ar žino, ar domisi Laisvės kovų istorija? Roko operos kūrėjai, skirdami savo kūrinį šiuolaikiniam jaunimui, neabejoja, kad ir šiandien, iškilus grėsmei ar pavojui Lietuvos nepriklausomybei, būtent jaunimas stotų pirmose Laisvės Gynėjų gretose, kaip ir jų pokario bendraamžiai, duotų kario priesaiką. Bet Laisvės ginti stotų visai kitaip pasiruošę, pasirengę – juk tada, tiesiai iš mokyklos ar gimnazijos suolo, nemokėdami su ginklu elgtis, užvertę vadovėlius, trumpai apsimokę karybos iš vyresniųjų, jau stodavo į mūšį su iki dantų apsiginklavusiu, profesionaliu priešu.

Dabar tose brangiose ir garbingose vietose, kur kažkada partizanai iškilmingai prisiekdavo, prisiekia kariai, savanoriai, šauliai. Ir jų priesaikos, kaip ir pokario gynėjų, ypatingos – jie prisiekia ginti ir saugoti Lietuvos Nepriklausomybę, bet saugoti pasiruošus, išmokus šiuolaikinės karinės taktikos ir strategijos, išmokus valdyti modernią ginkluotę.

Šaulių sąjunga, tampanti vis labiau integruota ir patikima kariuomenės pagalbininke, su kuriamais koviniais būriais didelį dėmesį skiria jaunimui – būtent tas jaunimas, tie jaunieji šauliai, ko gero, bus tarp pirmųjų roko operos „Priesaika“ atidžių klausytojų. Jiems ypatingai imponuos ir padarys įspūdis operos herojai – jų amžininkai, padarys įspūdį jų pavyzdys – pasiaukojama Tėvynės meilė. Juk ir Jaunojo šaulio pasižadėjime skamba leitmotyvas – „Rengtis ginti ir saugoti Lietuvos Nepriklausomybę“...

 

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tadas

Tadas portretas
Teko garbė lankytis šio projekto pristatyme. Tai, iš tiesų, reto gilumo kūrinys, kurio "gimimo" plačiai visuomenei labai laukiame. Sėkmės Jums repetuojant, nes, kiek suprantu, būtent, pats procesas į "gimimą" teikia didelę palaimą.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių