Parodoje – tapytojo A. Braziūno laimės ženklai

"Parko galerijoje" šiuo metu karaliauja klasikiniai natiurmortai ir tai, kas gali būti šalia jų, nes parodinėje erdvėje eksponuojama vilniečio tapytojo Artūro Braziūno paroda "Šalia natiurmorto".

Natiurmorto gyvybė

Prieš pusmetį, kai pradėjo ruoštis šiai parodai, dailininkas A.Braziūnas tuomet buvo susitelkęs ties natiurmortu – klasikine tapybos maniera tapomu dailės žanru, vaizduojant tai, kas jau yra negyva: sumedžiotus paukščius, žvėrelius, nuskintus vaisius, uogas, gėles, žmogaus veiklos atributus. Beje, jau senovės romėnų sienų tapyboje buvo natiurmorto elementų, visgi šio dailės žanro populiarumas dažniausiai siejamas su Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu.

Ir A.Braziūno pirmieji parodos "Šalia natiurmorto" kūriniai ("Trofėjai", "Medžioklė), regis, nė nemėgina atsiplėšti nuo klasikinio natiurmorto vaizdinio. Tačiau vienas esminis ypatumas daro juos išskirtinius – A.Braziūno natiurmortuose nedeklaruojamas negyvumas: dailininko sukomponuoti elementai tarsi be mirties fakto, nėra juose kraujo, strėlės ar kulkos žymės, menininkas nesimėgauja galios, nugalėtojo pozicija nei kaip medžiotojas (jeigu toks būtų), nei kaip kūrėjas.

Jo natiurmortai savotiškai gyvi gal dėl sąmoningo dekoratyvumo siekio, puikios kompozicijos bei koloristikos, gal dėl simbolinio, romantinio vaizdavimo, kuris ypač aiškiai juntamas.

Menininkas nesimėgauja galios, nugalėtojo pozicija nei kaip medžiotojas (jeigu toks būtų), nei kaip kūrėjas.

Taip jau nutiko, kad ne vienas parodai tapytas natiurmortas rado sau namus ir iškeliavo dar iš dirbtuvės, taigi ekspoziciją reikėjo papildyti kitais kūriniais, kurie jau buvo "šalia natiurmorto". Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – paroda prasiplėtė ir atskleidė platesnį menininko kūrybinį diapazoną, juolab kad A.Braziūnas yra ieškantis, kintantis, plataus spektro dailininkas.

Romantika ir simbolizmas

Tapytojo darbai patiks žiūrovui, kuris mene ieško romantikos, grožio, harmonijos, nes, kaip jau buvo minėta, net ir sumedžioti negyvi paukščiai savotiškai romantizuoti ir susimbolinti, su užkoduota mintimi, tapybiniu kalbėjimu tarp eilučių.

Tai ypač ryšku paveiksluose su siurealistiniais elementais ("Žydrasis briedis ir Briuselio žmogus", "Rankos", "Širdelė mano"), kuriuose A.Braziūnas "kalba" ironiškai ("Žydrasis briedis ir Briuselio žmogus") ir drauge paslaptingai: paveiksle "Rankos" neaišku ar jos išnyra iš drabužio, kuris uždengs, ar kaip tik – rūbas nukris ir kūną apnuogins; taip pat iškeltų rankų dominantė įkūnija (įvaizdina) ir gilaus troškimo, idealybės siekio arba nebylaus šauksmo metaforą.

Tai kūriniai, kviečiantys ne tik matyti, bet ir mąstyti: ieškoti A.Braziūno rakto, kuriuo būtų galima paveikslą atrakinti arba rasti savąjį.

Tradicine molbertine aliejine tapybos technika kuriantis dailininkas savo paveiksluose visada akcentuoja pradinę, tiksliau – pagrindinę mintį, kurią plėtoja kruopščiu figūratyvu bei turtinga koloristika, tačiau klasikine maniera sukurtuose darbuose yra ir ekspresyvių motyvų (spontaniškų brūkštelėjimų), šiuolaikiško žvilgsnio bei interpretacinės laisvės.

Pozityvu ir harmoninga

Į meno pasaulį dailininkas atėjo nuosekliai bei kryptingai. Nors iš pradžių mamos ragintas mokytis fortepijono paslapčių, galiausiai A.Braziūnas pripaišė natų sąsiuvinius, tad neliko nieko kito kaip vaiką nuvesti į dailę. Jaunasis menininkas įstojo ir baigė Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklą, vėliau – tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, kur patyrė stiprią kūrybinę tapytojų Povilo Ričardo Vaitiekūno, Kosto Dereškevičiaus, Mindaugo Skudučio, Jono Kazlausko, Leonardo Gutausko, Šarūno Saukos ir kt. įtaką.

Tačiau menininko gyvenime buvo ir skausmingai ilga pauzė – 14 metų dailininkas paveikslų netapė. Greičiausiai tai buvo pats tikriausias pa(si)tikrinimas, nes dabar A.Braziūnas turbūt galėtų pasakyti: "Tapau, vadinasi, esu laimingas". Mat į klausimą, ar lengva būti kuriančiu žmogumi, atsako: "Manau kiekvienas žmogus, užsiimantis savo mėgstamu darbu, nesvarbu kurioje srityje, yra laimingas. Vadinasi, aš laimingas."

Gal todėl dailininko neoromantinės ir neomodernistinės stilistikos kūriniai – pozityvūs, puošnūs, svajingi. Net nutapytos braškės, vyšnaitės ar kriaušė – supoetintos, pabrėžtinai dekoratyvios, per formą, kompoziciją, vaiskias spalvas byloja, galbūt tiksliau – apdainuoja, ne buitį, bet būtį. Gražią ir harmoningą, kai išties norisi būti.


Kas? A.Braziūno paroda "Šalia natiurmorto".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki rugsėjo 27 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių