Normandijos legenda – su klumpių dunksėjimu ir suvalkiečių tarme

Įkvėpta legendos

Legenda, atkeliavusi iš Anglijos ir Prancūzijos Šimtamečio karo laikų, byloja apie Kornevilio abatiją, kurią suniokojo anglų kariai. Prisigrobtą turtą sukrovę į vežimus, vieno iš 20-ies neužpildė ir, nenorėdami grįžti su tuščiu, nusižiūrėjo abatijos varpus. Iš trylikos varpų išsirinkę patį didžiausią šiaip taip įkėlė į vežimą. Tačiau netoli tenuvažiavo – svorio neatlaikęs vežimas sulūžo. Nusprendę kelionę tęsti upe turėjo vėl nusivilti – varpo svorio neatlaikė ir valtis, kartu paskandinusi upėje ir varpą. Nuo to laiko skambant dvylikai Kornevilio varpų, upėje aidėdavo ir tryliktojo – didžiausio varpo aidas.

XIX a. Paryžiaus operetės lopšiu tapusio "Théatre des Folies-Dramatiques" direktorius pasiūlė prancūzų kompozitoriui R.Planquette'ui, tuo metu jau dviejų operečių autoriui, parašyti jo teatrui kūrinį pagal šią legendą. Po metų, 1877 m. balandžio 19 d., suskambo operetė "Kornevilio varpai", pagal aktoriaus, komedijų ir vodevilių autoriaus Louiso Francois Nicolaie, dažniau vadinamo Louisu Clairville'iu, ir dramaturgo bei libretisto Charles Gabet libretą, su šiek tiek pakoreguotu legendos turiniu. Į pirmą planą iškilo romantiškoji lyrika, nuspalvinta lengvu prancūzišku humoru. Gana priešiškai sutikta kritikos, operetė itin sužavėjo tuometę Paryžiaus publiką. Ir ne tik ją – vos po metų ji anglišku libretu su didžiausiu pasisekimu pastatyta Londone ir Niujorke, per neilgą laikotarpį plačiai pasklisdama pasaulyje.

XIX a. pabaigoje ši Normandijos legenda pasiekė ir Lietuvą, rusų komiškos operos ir operetės artistų 1891 m. pristatyta Vilniaus žiūrovams Botanikos sodo vasaros teatre. Kaune "Kornevilio varpai" rampos šviesas išvydo Valstybės teatre 1932 m. ir 1938 m., o 1949 m. – ir Kauno valstybiniame dramos ir muzikos teatre. Dar viena redaguota operetės versija ten buvo pastatyta 1976 m.

Iki šių dienų išlikusį populiarumą lėmė legendos fone besivystanti prancūzišku humoru, žaismingomis intrigomis ir nuotykiais apipinta lyrinė istorija, romantiška muzika įvairiais vokaliniais žanrais: arijomis, kupletais, dainomis, atliekamomis duetais, ansambliais ir išplėtotais chorais – tenkinanti net ir įnoringiausią klausytoją. Tai vienas ryškiausių prancūzų operetės žanro kūrinių ir vienintelė iš 20 R.Planquette'o operečių (kartais ji vadinama vienintele kompozitoriaus opera), sulaukusi tokios šlovės.

Dilema dėl žanro

Tiesa, dėl kūrinio žanro diskutuojama labiausiai. Išplėtoti vokaliniai ir orkestriniai numeriai artina šį sceninį kūrinį prie komiškos operos, kuri buvo populiari to meto Prancūzijoje. Tačiau žaismingi dialogai, pakeičiantys operoms būdingus rečitatyvus, verčia priskirti "Kornevilio varpus" operetės žanrui, nors šioje operetėje nėra jai būdingo paviršutiniškumo ar bravūros.

Atrodytų, kad tokia pusiausvyra turėtų tenkinti daugelio muzikinio teatro žiūrovų poreikius – operų mėgėjai bus dėmesingi gana išraiškingai, nesudėtingų vokalo įmantrybių turtingai muzikai, kuri neatstums ir lengvesnio stiliaus mėgėjų. Pastarieji mėgausis lyriškomis įsimintinomis melodijomis, nuotaikingu ir nesudėtingo turinio vyksmu scenoje. Gal tik prie aktyvesnio veiksmo ir sodraus skambesio pripratę miuziklų gerbėjai arijų, duetų ar nedidelių ansamblių metu pasijus nuobodžiaujantys.

Paryžiaus publiką R.Planquette'o "Kornevilio varpai" sužavėjo savo lyrika ir atokvėpiu nuo tuo metu sceną užplūdusių Jacques'o Offenbacho ir kitų amžininkų kūrinių, kupinų aštraus grotesko, farso ar bufonados, kuria dažnai prisidengdavo socialinės nelygybės ir kiti visuomenės skauduliai. Ir šiandien ši subtilios lyrikos bei lengvo prancūziško humoro operetė skirta poilsiui, o ne sudėtingų siužetinių prasmėms narplioti.

Neįprasti 2D efektai

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre statytojų duetas iš operetės žanro tradicijomis turtingos Austrijos – režisierius Hermannas Keckeisas ir scenografas Maroine'as Dibas – pasirinko kiek netikėtą sprendimą. Teigdami apie ketinimus nenutolti nuo pradinio šios operetės varianto ir neieškodami dabar pamėgtų modernizavimo būdų, vis tik įnešė naujovių, šiai istorijai perteikti pasirinkę komiksų estetiką. Tokia idėja kilo scenografui M.Dibui, sirų kilmės Austrijos karikatūristui. Šmaikščiais štrichais karikatūrose sukūręs visą pluoštą garsių muzikos ir operos pasaulio veidų, Kaune operetės vyksmą jis perkėlė į dvimačių plokštumos vaizdų aplinką. Scenoje horizontaliai judančios plokštėse pieštos dekoracijos, tarp kurių – Kornevilio apylinkių toliai ir pilies menė, Normandijos stiliaus namai, burlaivis ir arklys su karieta, net ir scenos uždanga mena marionečių teatrą, išpopuliarėjusį nuo XVI a. turgaus aikštėse ne tik Prancūzijoje, o XIX a. pamėgtą ir smulkiosios buržuazijos salonuose.