Nežinomų žmonių žinomas gyvenimas

Seniausia pasaulyje fotografija yra laikoma 1826 m. Nisephore‘o Niepce‘s darbas. Tam, kad ši fotografija būtų atlikta iki galo, prireikė net aštuonių valandų išlaikymo: tiek tuometės kameros objektyvas fiksavo vieną objektą. Nuo aštuonių valandų laukimo iki vieno spragtelėjimo praėjo daugiau nei 180 metų, tačiau kuo toliau, tuo labiau žmonės vis labiau nori įamžinti savo ir kitų gyvenimus.

Jaunas latvių fotografas Andrejus Strokinis tam, kad surengtų savo parodą "Žmonės kopose" (People in the dunes), turėjo kuo greičiau nufotografuoti įvairius vaizdus tam, kad šie būtų tokie, kokių jam reikia. Personalinė paroda Kaune – ketvirtojo tarptautinio konkurso "Kaunas Photo star 2013" prizas, kuriuo pernai buvo apdovanotas A.Strokinis.

Tolima ir artima

Parodos koncepcija nagrinėja žmonių tarpusavio santykius ir "ryšį su juos supančia aplinka Bolderajos srityje, kuri yra įsikūrusi Rygos miesto pakraščiuose ir nutolusi vos per kelis kilometrus nuo Rygos įlankos. Šioje vietoje kopose stovėję žvejų kaimeliai po Antrojo pasaulinio karo pakeisti blokinių namų kvartalais.

Dalis rajono tapo uždara karine zona. Po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau 23 metai, bet didžioji dalis rusakalbių gyventojų tarsi vis dar gyvena kitokiu kasdienybės ritmu. Jų gyvenimo sąlygos – sudėtingos, o gyvenama teritorija padalyta tarp kitų miesto dalių, upių užutėkių, miškų ir Baltijos jūros sričių.

Apžvelgus visas parodoje demonstruojamas fotografijas galima išskirti dvi grupes darbų. Pirmoje grupėje – fotografijos su žmonėmis ir jų nuotaikomis. Antroje – vietos, kuriose akivaizdžiai matyti žmonių palikti pėdsakai ir tai, kaip čia buvę žmonės suvokia aplinką.

Žmonės ir nuotaikos

Pirmoje grupėje dėmesį labiausiai patraukia fotografija, kurioje vaizduojami trise traukinyje/autobuse sėdintys žmonės – jaunas vaikinas, pagyvenęs vyras ir mergina. Abu vyrai užmerkę akis ir panirę į neramų keliaujant aplankiusį miegą. Merginos akys nudelbtos žemyn į mobilųjį telefoną. Jeigu ji neturėtų telefono rankose, atrodytų, kad ir ji miega. Žiūrint į fotografiją kyla klausimai, ar šie žmonės pažįstami? Jie visi trys sėdi taip, kad jų kūnai kiek liečiasi. Tačiau, matyt, tai priverstinis spūsties meto inicijuotas veiksmas.

Žavinga ir šilta fotografija, kurioje užfiksuota moteris su balta kailine kepure ir rudais kailiniais, iš kurių galvą iškišęs mažas šuniukas. Aplinkui tvyro žiema, tokia pat balta kaip ir moters galvos apdangalas. Autorius čia tarsi supriešina šiltus ir šaltus pojūčius. Nors ir vaizduojama šalta žiemos diena, tačiau emocija ir nuotaika, sklindanti iš fotografijos, yra itin šilta.

Akis labiausiai apgauna viena fotografija. Joje užfiksuota virtuvėje sėdinti moteris, prie lūpų pridėjusi puodelį. Virtuvės sienos su tapetais, kurie sukuria optinę iliuziją, kad moters virtuvė įkurta prie vandenyno. Paprasčiausiomis priemonėmis žmogus bando ištrūkti nuo vienos realybės ir pereiti prie tokios, kuri būtų daug malonesnė bei priimtinesnė.

Iškalbingi pėdsakai

Antros grupės fotolakštuose dėmesį patraukia fotografija, kurioje užfiksuota laukymė su apgriuvusiu šiltnamiu, įvairiomis nuolaužomis ir fotografijos centre degančiomis atliekomis. Šioje labai tapybiškoje fotografijoje užfiksuota aplinka, regis, atmena žmogų, kuris irgi atmena jį supančią gamtą. Aplinkui tvyro rūkas ir tarsi gali pajusti kaip drėgmė skverbiasi pro šią fotografiją.
Kita fotografija vaizduoja kambarį. Čia ant jo sienų kabo laikrodis, rodantis septintą valandą – matyt, jau vakaro, nes šviesa, sklindanti pro kambario langą ne tokia ryški, kaip būtų ryte. Stalas nuklotas įvairiais popieriais ir dokumentais – tai tarsi simbolizuoja žmogaus problemas ir įvairias prievoles. Viskas čia sudėta tvarkingai, tačiau paradoksaliai jaučiama chaoso ir disharmonijos emocija bei nuotaika. Autorius tiek šioje, tiek kitose fotografijose pateikdamas vieną vaizdą ima kalbėti visai apie ką kitą.

Visos fotografijos neturi pavadinimų – visas galima vadinti "Žmonių, gyvenančių kopose, gyvenimo detalėmis". Fotografijos – didelio formato. Išdidintas ima rodytis ir mums visai nepažįstamų žmonių gyvenimas: mes jį galime analizuoti ir stebėti, kuo jie į mus yra panašūs ir kuo nuo mūsų skiriasi.

Parodos anotacijoje pastebima: A.Strokinis fotografijoms būdingas melancholiškas humanizmas bei santūrus optimizmas. Ir iš tiesų – melancholija susipynusi su švelniu optimizmu tiesiog alsuoja iš jo fotografijų.

Kas? A.Strokinio personalinė paroda "Žmonės kopose".
Kur? Kauno fotografijos galerijoje.
Kada? Veikia iki rugpjūčio 30 d.