- Tomas Genevičius
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Keturioliktajame Europos šalių kino forume "Scanorama" įprastinė dviejų pagrindinių filmų programų – "Naujienos iš Šiaurės" ir "Kertant Europą" – konkurencija neįvyko. Tradicinės skandinaviškų filmų naujienos kiekiu ir turtingumu be kovos nusileido Senojo žemyno kinematografo aktualijoms. Bet ne tiek svarbu, kokioje šalyje sukurtas filmas, kaip ir kino festivalio pavadinimas ar logotipo naujumas, svarbiausia – akistata visada vyksta tarp žiūrovo ir jį prabylančio kino kūrinio.
Kinas kaip gyvenimas
Festivalių programose visada ieškau filmų, kurių kūrėjų meistriškumas sugeba pasiekti tai, ko nepasiseka daugybei kitų darbų: praplėsti nusistovėjusias žanro ribas, pažvelgti į pasaulį ir jo atspindį – kiną – nauju rakursu, prabilti išskirtine kalba, pasiekti žiūrovo jausmus įtaigiais vaizdiniais ir ilgam įsikurti jo mintyse. Šiemet "Scanoramoje" galima pamatyti nemažai tokių kino darbų. Organizatoriai buvo dosnūs Kaunui, nors galima ginčytis dėl seansų laiko, filmų kartojimo dažnumo, stebėtis dėl svečių nebuvimo ar dėl to, kodėl nerodomas paskutinis Andrzejaus Wajdos filmas "Povaizdis".
Peržiūrėjus didelę dalį Kaune rodytų "Scanoramos" filmų susidaro įspūdis, kad, nepaisant labai skirtingų kino formų (ar tai tradicinės dramos, ar eksperimentinis filmas), daugybę darbų tarpusavyje jungia žmogiškųjų santykių sudėtingumo ir realybės daugialypiškumo temos. Kinui šios problemos pamatinės nuo pat jo atsiradimo. Atrodo, tokias šiemečio festivalio programos gaires norėta nubrėžti ir atidarymo filmu – Vengrijos režisieriaus Szabolcso Hajdu "Šeimos šventė".
Mažo biudžeto šeimos portreto stilius artimas amerikiečių "home movie" (Jono Meko sugalvotas nepriklausomo JAV kino žanras). Filmą galima pavadinti naminiu ne vien todėl, kad jis sukurtas paties režisieriaus namuose, bet ir dėl nesvarbumo estetikos, akcentuojamų mažų kasdienybės mikrodalelių – dėl to "Šeimos šventė" sulaukia palyginimų ir su Johno Cassaveto darbais.
Mobili, rankose laikoma kamera nepalieka didelio, jaukiame chaose tvyrančio pagrindinių veikėjų – jaunų vengrų inteligentų šeimos buto. Griežtai apribota, suspausta filmo veiksmo erdvė ir laikas (veiksmas vyksta nenutrūkstamai, dėl to atrodo taip, tarsi viskas būtų nufilmuota vienu nepertraukiamu planu) išryškina nepastovią, nuolatos svyruojančią ir kintančią realybės prigimtį. Žiūrovai, be kelių juokingų skandalų, neišvysta jokių didelių dramų, filmas rodo, kad gyvenimas susideda ne iš jų, o iš mažų kasdienybės dalelių: žvilgsnių, šypsenos, nepastovių nuotaikų, mažyčių laimės akimirkų. Kaip ir filmo veikėjai, mes patys dažnai negalime to pastebėti ir sąmoningai suvokti (gal tam ir išrastas kinas?), tačiau galbūt tik dėl to laikosi visa žmogiškųjų santykių grandinė.
Kontakto paieškos
Danų režisieriaus Davido Verbeeko vizualiai įtaigaus filmo "Pilnas kontaktas" pagrindinis veikėjas tris kartus radikaliai pakeičia gyvenamąją vietą (ir būdą), ko gero, tikrąją filmo veiksmo vietą taip pat galima pavadinti labai apribota – tai NATO karininko, pilotuojančio užminuotą bepilotį orlaivį, vidinis pasaulis.
Artimuosiuose Rytuose per klaidą susprogdinusiam mokyklą, iki tol šaltų nervų veikėjui prasidėjusi sąžinės graužatis stumia jį į kankinamas ir ekstremalias patirtis. Izoliacija, susvetimėjimas, šiuolaikinių medijų sukuriama distancija (visur, net ir kare sprogdinant priešus) ir tikro kontakto paieškos tampa pagrindine filmo tema.
Protagonisto pasąmonės gelmes perteikia elipsinis, šaltai karpomas filmo pasakojimas ir griežtai apskaičiuoti, stabilūs, kontrastingi kadrai. Iš jo žiūros vaizduojamas kūniškas ir šaltas vyrų pasaulis, vystomos trys paralelinės situacijos. Prie hipnotizuojančios nuotaikos itin prisideda pagrindinio vaidmens atlikėjo, sinefilams gerai pažįstamo prancūzų režisierės Claire Denis aktoriaus Gregoire‘o Colino darbas (vaidmuo labai primena jo "Gražaus darbo" amplua). Išgyvenant, bet kartu ir atmetant kaltę, jo paties tapatybė ima trupėti, nebelieka iki šiol turėto šalto, saugaus santykio su realybe. Trauminė patirtis G.Colino veikėjui tampa galimybe atrasti naują, kažkur vedantį, galbūt ir nejautrą pašalinantį, t.y. visišką kontaktą.
Tapatybės, atminties ir reprezentacijos temas per potrauminio kontakto su realybe pasakojimą nagrinėja Izraelio režisierius Omeris Fastas filme "Atminties trupiniai" ("Reminder", britų rašytojo T.McCarthy romano ekranizacija). Prigesinti, beveik monochrominiai tonai, Edvardo Hoperio tapybą primenantis pasaulis, kurio veikėjas – per nelaimingą atsitikimą atminties netekęs Londono gyventojas savo tapatybę bando rekonstruoti inscenizuodamas sąmonėje iškylančias haliucinacijas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Šių metų „Gintarinė pora“: žiūrovų laukia didelė staigmena!4
Bene vienas svarbiausių tikro ir šilto pavasario pranašų Kaune – pirmąjį gegužės mėnesio savaitgalį mieste vykstančios tarptautinės sportinių šokių varžybos „Gintarinė pora“. Šiemet jos bus surengtos ...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
H. L. Asbjørnsen – džiazo karalienė ir scenos katė
Kauno bigbendas, tik ką turėjęs įkvepiančius koncertus Birštono džiazo festivalyje ir Kaune su džiazo fleitininku Néstoru Torresu (Puerto Rikas / JAV), vėl kviečia į unikalų pasimatymą. Šį kartą – su džiazo primadona i...
-
Ketvirtoji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtąjį kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. Renginys šiais metais suburs autorius ne tik iš Li...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone balandžio 23–28 d.
Balandžio 23 d. Raudondvario kultūros centras: 16 val. vaikų meno kolektyvų šventė „Parvažiavo saulė“ (Jurginės). Dalyvauja jaunučių liaudiškų šokių kolektyvai ir vaikų kapela „Karklynėlis“. Ilgakie...
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“5
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
KVMT scenoje – reveransas baleto įvairovei: nuo klasikos iki technomuzikos
Baletas gali būti labai įvairus ir turėti daugybę veidų. Tuo įsitikins žiūrovai, apsilankę Tarptautinei šokio dienai skirtame Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) koncerte. Balandžio 27-osios vakarą teatro scenoje atsiskleis tikra klasik...
-
Unikalus garso spektaklis tamsoje: ką girdi ausis, kai nemato akis?1
„Klausymasis – tai kita regėjimo forma“, – neabejoja garso spektaklio „eiti į pat vidurį“ kūrėjai. Garso menininkų kartu su neregiais sukurtas spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, klausantis Jono Meko poeziją i...
-
Tarpininkai. Po kilogramą laimės, laisvės ir būties
Pokalbis su tapytoju Andriumi Miežiu – bendros meno parodos „Tarpininkai“ kontekste apie kultūrą, natūrą, meno kūrinio suvokimą; tarpininkavimą ir bendravimą su meno publika, atveriant jai meno pasaulius. Naujausius tapybos kūrinius...