Nekonvencionalūs filmai „Kino pavasaryje“

Moters portretas

Geriausiai šiuos kinematografinius ekstremalumus XXII kino festivalyje "Kino pavasaris" įkūnijo dviguba meistrų retrospektyva – Abbo Kiarostami ir Davido Lyncho, deja, visi jų filmai dėl nežinomų priežasčių pasiliko už Vilniaus kino teatrų sienų (kaip ir nemenka dalis kitų kino aktualijų).

Bet Kaunui skirtoje programoje taip pat buvo filmų, kurių prasmė neišgaravo vos užsidegus salės šviesoms, kaip ir filmų, kurie drąsiai ar provokatyviai žvelgė į žmogaus pasąmonės tamsą. Tai kitapus konvencionalaus (tradicinio, standartinio, visiems įprasto) kino likę darbai, kurie vienaip ar kitaip savo forma ar turiniu kėlė klausimus žiūrovui arba patys tarp savęs leidosi į nebylų dialogą.

Festivalio atidarymo filmas – Nyderlandų kino režisieriaus Paulo Verhoeveno stiprus sugrįžimas į didžiuosius ekranus filmu, kuriame – ne tik jo garsiųjų filmų (pvz., "Esminis instinktas") atgarsiai, bet ir jaučiamas ryšys su subversyvaus (nusistovėjusias normas ardančio) kino meistrų – Alfredo Hitchcocko, Luiso Bunnuelio, Claude'o Chabrolio darbais ir temomis. Filmas "Ji" kelia aršias diskusijas tiek tarp kritikų, tiek tarp žiūrovų.

Filmas prasideda nuo murkiančios katės, tapusios, kaip netrukus sužinome, savo šeimininkės Michele's (akt. Isabelle Huppert) brutalios prievartos liudininke. Tačiau sudėtingą praeitį išgyvenusi, o dabar sėkmingą vaizdo žaidimų verslą valdanti Michele nesikreipia į policiją, šis įvykis su visais padariniais pamažu įsilieja į jos ir taip komplikuotą, dviveidišką gyvenimo rutiną.

P.Verhoevenas meistriškai manipuliuoja filmo įtampa, ironiškai vaizduoja prancūzų vidurinio sluoksnio stereotipus ir sugriauna ne vieną tabu. Tiesa, režisierius neretai rizikingai laviruoja ant tam tikros mizoginijos pateisinimo ribos. Filmo muzika (kompozitorius Anne Dudley), garso išnaudojimas valdant įtampą ir jos atoslūgius primena sinefilams gerai žinomo Bernardo Hermanno (A.Hitchcocko filmų kompozitorius) nuostabias kompozicijas.

Atrodo, pagrindinis filmo "Ji" klausimas, kuris, tarsi netyčia pasikartoja keletą kartų pačių veikėjų lūpomis (lyg slaptas leitmotyvas, kaip ir vis pasirodanti katė), yra klausimas "kodėl?" Vis dėlto atsimušęs į veikėjų pasąmonės gelmių tamsą šis klausimas negali paaiškinti jų manijų, veiksmų ir jų motyvacijų. Bet tai filmas ne tik arba ne tiek apie abstraktaus žmogaus vidinį pasaulį – tamsų, nepaaiškinamą ir prieštaringą, o (tai sako pavadinimas ir patvirtina filmo pabaiga) apie konkrečią pagrindinę veikėją – moterį. Moterys veikėjos šiame filme yra kur kas subtilesnės, sunkiau nuspėjamos ir stipresnės už vyrus.

Kaunui skirtoje programoje taip pat buvo filmų, kurių prasmė neišgaravo vos užsidegus salės šviesoms, kaip ir filmų, kurie drąsiai žvelgė į žmogaus pasąmonės tamsą.

Filme yra neįveikiamas kliuvinys (kuris ir daro šį kūrinį tokį ypatingą ir neįprastą), kuris neleidžia ne kartą prievartą patyrusią Michele apibūdinti kaip auką. Michele nenori būti auka, elgiasi, lyg ja nebūtų ir, ko gero, pati tam tikromis aukomis paverčia kitus žmones. Tiek savo gyvenime, tiek savo darbe ji nori viską turėti savo rankose, kontroliuoti.

Tai ne tik nuoširdus ir drąsus I.Hupper vaidmuo, bet ir vienas ryškiausių pastarojo meto moters portretų kine, užpildytas, unikaliais šios aktorės bruožais, tik jai vienai būdingomis savybėmis.

Drąsus žvilgsnis

Naujus vėjus šiemet akcentuojantis festivalio šūkis geriausiai tiktų ne jauniems pasaulinio kino debiutantams (kurių šiemet gausu) ir ne naujosios (bet spėjusios jau ir pasenti) vadinamosios rumunų kino bangos atstovams. Tiek intriguojančia, ne tradicine forma, tiek sugebėjimu reaguoti į čia ir dabar vykstančius įvykius didžiausius naujus vėjus šiemet atpučia prancūzų kino režisierius Bertrand‘as Bonello. Meistrų programoje pristatytas jo filmas "Nocturama" imasi vartotojiškos visuomenės ir terorizmo temų (įdomu, kad B.Bonello gimęs 1968-aisiais – per kairiųjų simboliu tapusią studentų revoliuciją, rugsėjo 11-ąją).

Ilgi stabilūs steadicam planai, kamera seka nuolat po Paryžių judančius veikėjus, jų veiksmus tam, kad galiausiai atskleistų fatališką jų akligatvį. Jaunuolių grupelė dienos metu įvykdo teroristinius išpuolius (dėl filme nedetalizuojamų, bet nujaučiamų priežasčių), vėliau, naktį, pasislepia didžiuliame prekybos centre. Su taip pasiekta "laisve" jie tampa pačiais tikriausiais įkaitais to, ką siekė sugriauti (vartotojiškumą, kapitalizmą).

Elipsių ir flasbackų (trumpų sugrįžimų praeitin) raižomame siužete išryškėja kelios opozicijos – dienos ir nakties, veiksmo ir sąstingio, ryžto ir sutrikimo. Dinamiškas vizualusis sluoksnis, popkultūra, madingi revoliuciniai idealai tarsi supriešinami su mentaliniu lygiu į filmo pabaigą vis labiau ryškėjančiu, visa tai vainikuojančiu vartotojiškumo prakeiksmu.

Režisieriaus sumanymas suteikti politinę reikšmę filmui ne per žodžius, o per veiksmą įgyvendinamas nuolatiniu judėjimu, greitu tempu, pirmojoje dalyje beveik atsisakius dialogų, o tai žiūrovui neleidžia įgyti kritiškos distancijos. Be didaktikos ir moralizavimo filmas rodo jaunų teroristų grupelę iš jų pačių požiūrio taško. Tad visų pirma matome ne žiaurius nusikaltėlius (kaip juos neišvengiamai vaizduoja žiniasklaida), o jaunus žmones, beveik vaikus, su jų momentiniais jausmais, kompleksais, svajonėmis, dar nesubrendusiais pasauliais.

B.Bonello, kuris yra ir filmo kompozitorius, didelį dėmesį skiria diagetiniam garsui – siužete skambančios popdainos ir videoklipai prisideda prie scenų prasmės kūrimo (pvz., saldi euforiška daina prekybcentrio grotuve skamba lygiagrečiai per TV rodant teroro vaizdus).

Būti savimi

Kitas vizualiai stulbinantis filmas (vienas netikėčiausių "Oskaro" laimėtojų per kino istoriją) – Barry Jenkinso "Mėnesiena", kurio veikėjai, jų jausmai vaizduojami itin jautriai. Išnaudojant kino teikiamus abstrakčius vaizdo ir garso resursus, organiškai juos sujungiant, šis filmas sugeba su subtiliais pustoniais papasakoti – vizualiai materializuoti – savo veikėjų jausmų istoriją. Filmas labai stiprus šiuo – abstrakčiu jausmų lygiu.

Filmo siužetas – pagrindinio herojaus juodaodžio Chirono asmenybės vystymasis, tapatybės ir vietos pasaulyje paieškos – išskaidytas trijose dalyse, perteikiančiose skirtingus veikėjo gyvenimo etapus (filmo struktūrą inspiravo režisieriaus mėgstamas Hou Hsiao-Hsieno filmas "Trys kartai"). Pirmoji ir, ko gero, poetiškiausia filmo dalis yra apie vaikystę, antrojoje – veikėjo paauglystės istorijoje matome jam tenkančius žiauraus gyvenimo išbandymus, trečioji – brandos istorija yra lyg viltį suteikiantis epilogas.

Siužeto paviršiuje gvildenama problematika – veikėjo (homo)seksualumas – yra nė kiek nedidaktinė ir neįkyri, gilesniu lygiu tai tampa universalia asmenybės formavimosi istorija apie tai, kaip, nepaisant nieko, svarbu būti savimi. Nors filme daug abstrakčių elementų – pradedant nuo filmavimo stiliaus: stambaus plano ir judančios kameros, seklaus kadro gylio, dėmesio spalvai, šviesai, garsui, baigiant pasakojimo elipsėmis – veikėjų ir istorijos tikrumas išlieka ilgam.

Universalia kalba

Šiemečio festivalio šalis – partneris Rumunija – pristatė rumunų naujosios bangos lyderių Cristiano Mungiu ir Cristi Puiu naujus filmus. C.Mungiu "Baigiamieji egzaminai" – moralinis pasakojimas apie tėvo ir dukters santykius. Geros reputacijos gydytojas, tačiau šeiminiame gyvenime netobulas vyras, gelbėdamas dukrą nuo prastų egzamino (kurio išvakarėse ji patiria gatvės užpuoliko smurtą) rezultatų, siekdamas jai užtikrinti šviesią ateitį, netikėtai įsipainioja į korumpuotus ryšius. Artėjant tragiškai atomazgai viskas pakrypsta netikėtai.

Filmo pradžioje gerą minutę matome daugiabučio rajono kieme prie namo pamatų kasamą duobę, nematome darbininko, tik virš žemių krūvos vis iškylantį kastuvą. Ši scena nutrūksta, kaip ir prasidėjusi, be didelės motyvacijos, nebent laikytume tai iliustratyvia įžanga pereiti į kitą planą – nedidelės šeimos, šio filmo veikėjų butą. Tačiau ir šis,ir  kitas planas yra ne tam, kad supažindintų mus su siužeto erdve ar kontekstu.

Šioje scenoje įvyksta dar vienas svarbus ir vėliau nepaaiškinamas įvykis – iš lauko atskriejęs akmuo išdaužo langą ir, sudrumstęs ne tik kadro, bet ir filmo veikėjų ramybę, tampa jiems tolimesnių nutinkančių nelaimių, juos supančių neaiškumų, ir apnarpliojusių neskaidrumų simboliu. Ši pradžia tai, ko gero, vieninteliai kadrai, kai kamera yra stabili ir niekur nejuda, vėliau stebime viską per rankose laikomos, nuolatos virpančios (priešingybė "Nocturamai") ir migruojančios kameros objektyvą.

Ilgi planai, nuoseklios, buitiškos scenos, detalūs, beveik nuobodūs dialogai. Siužete pasirodantys medikai, politikai, teisėsaugos darbuotojai – karta baigianti susimauti per savo šalies kūrimo egzaminą. Pasiekę tam tikrą susitepimo ir neskaidrumo lygį, veikėjai tampa savo šalies, kurios skurdu ir apleistumu taip skuba skųstis, metafora.

"Baigiamųjų egzaminų" paprasta, buitiška kasdienybės istorija, pilki vaizdai ir socialinė problematika tokie bendri ir atpažįstami posovietinei Europai, tačiau retas šio regiono režisierius (kurių filmų daug matome "Kino pavasaryje") sugeba tai pakelti iki šio filmo universalių moralinių virptelėjimų. Kaip ir kiti nekonvencionalūs – savo forma ir turiniu išsiskyrę "Kino pavasario" filmai, siekę bent kiek atverti esminius (psichologinius, filosofinius, moralinius) klausimus, lengvai diagnozei ir gydymui nepasiduodančius skaudulius.