Ne kasdien Žaliakalnyje nutinka kažkas ypatingo

Prasidėjus rudeniui atsirado galimybė pabėgti į kaimą. Į tikrą kaimą, kuriame vanduo semiamas iš šulinio ir nėra interneto. Kur galva neįtikimai pailsi atitrūkdama nuo informacijos srauto. Realus "offline" arba tikrasis "on line", kai informacijos semiesi iš žvaigždėto dangaus, saulės, raustančių spanguolių išsidėstymo ir išsigryninančios intuicijos, naujų minčių.

Kaime už Zapyškio ties X-XXII a. senkapiu didžiausia naujiena – šuliniuose dingo vanduo. Sausrų būdavo ir anksčiau, bet kad visai išdžiūtų šuliniai – vietiniai tokių metų neatsimena. Ties Nemunu, ant kalno, smėlingoje vietovėje išdžiūvo ne tik daržai, miške ant uogienojų mėlynių yra, bet visos – džiovintos.

Vis dėlto nors ir nelengva laukti, kol per naktį prisikaupia koks kibiras vandens, vis tiek kaime yra gera, iš jo be didelių reikalų išvažiuoti tiesiog nebegali. Nes ten išties pa(si)būni, išgyveni buvimą, o uogaujant ir kažkokią, žodžiais nenusakomą, bet aiškiai jaučiamą prasmę.

Taigi į Kauną šįkart atvijo unikalus renginys – "Faivo‘o kliokas". Juk ne kasdien Žaliakalnyje, autentiškame tarpukario medinuke vyksta kažkas ypatingo. Paprasto, nuoširdaus, be dūdų ir orkestro, Seimo globėjų aplombo ir kitų madingų savireklamos aksesuarų. Kur tiesiog miela sutikti bendraminčių, o ir informacijos, to kito žinojimo, taip pat gauni.

Neslėpsiu, grįžus Kaunan kyštelėjau nosį į internetą ir, vaje, – įvykis, kaip sakoma, rauna stogą: viena vakarėlį organizuojanti žvaigždė išvarė iš jo kitą žvaigždę. Susigėdau – ką jau ten tie išsekę kaimo šuliniai, kai miestuose trokšta žmonių sielos. Štai jas reikia girdyti naujienomis kasdien ir kas kelias valandas sukuriant kokią nors naują. Giedrame rugsėjo nakties danguje virpančios žvaigždės – na, ką apie jas pasakysi? Patylėti vien prašosi.

Iš visų įmanomų kampų (kaip buvo žvaigždė išvaryta, su kuo atėjo, ką po to jautė ir valgė) aprašyta naujiena, tenka prisipažinti, suveikė: gal ir mane išvarys iš "Faiv‘o klioko", juk vardinio kvietimo negavau.

Įsikibus į dailininkės Jolantos Galdikaitės parankę pasidarė kiek saugiau, bet nerimas neapleido. Viskas akimirksniu išsisklaidė įsukus į grafikės Aistės Ramūnaitės jaukaus medinuko valdas – erdvę, kurioje veikia kiti dėsniai ir elgesio nestandartai. Kūrybinė aplinka, susirinkusi smagi kompanija, naujų idėjų generavimas, na, ir burtai, mistika – juk "Faiv‘o klioko" organizatorė – sapnų ir visokių slaptingų dalykų žinovė Rita Banienė. Grafikė A.Ramūnaitė – idėjos telktis, pristatyti, o gal ir realizuoti savo meną autorė. Tiesą sakant, idėjų tą vakarą sklandė tūkstančiai, viena už kitą įdomesnės, originalesnės, "Faiv‘o klioke" jos buvo ne tik generuojamos, bet ir renkamos geriausios, perspektyviausios, bet nebūtinai realiausios. Kad liktų vietos skrydžiui.

Tą vakarą Žaliakalnio paveldinį medinuką juosiančiame sode buvo surengta paroda-performansas: moterų aktų grafikos darbus paįvairino gėlėtos suknelės, nėriniuoti megztiniai, kuriuos buvo galima išsimainyti ar tiesiog gauti dovanų. Buvo proga išbandyti vibroakustinį masažą, įsigyti A.Ramūnaitės grafikos miniatiūrų ir, žinoma, – išsiburti. Šalia nuo obelų dunksėjo obuoliai, bet nė vienas arbatos puodelis nesudužo.

"Anglijoje tokie susibūrimai vyksta nuolat, – savo mintimis pasidalijo dvylika metų Jungtinėje Karalystėje praleidusi A.Ramūnaitė, – ne kabinetuose generuojamos geriausios idėjos, menų sintezė, kūrybinė veikla, ten žmonės reguliariai renkasi ir puikiausias menas vyksta "čia ir dabar" arba vėliau su bendraminčiais yra perkeliamas jau į kitas erdves. Tokio natūraliai gyvo proceso, meninės veiklos Kaune trūksta."

"Kai A.Ramūnaitė sugrįžo iš Londono, susitikome kažkuriame Žaliakalnio posūkyje, – prisiminė R.Banienė, – besikalbant, spontaniškai kilo idėja surengti kaimynių susibuvimą, atkurti bendruomeninį jausmą. Todėl ir surengėme "Faiv‘o klioką" smetonišku pavadinimu. Juk kažkada Kauno ponios mėgo pasisėdėjimą prie arbatos. Pirmasis susiėjimas pavyko, manome, kad idėja plėsis, atsirado planų, galbūt sukursime klubą, o gal net kažką daugiau, nes aplinkui yra daug puikių bendraminčių menininkių ir tiesiog kūrybingų asmenybių. Todėl jas subursime ir žadame maloniai praleisti laiką kurdamos, bendraudamos, realizuodamos savo svajones, fantazijas ir sapnus."

Taigi galima manyti, kad Žaliaklnyje, vieno Aukštaičių gatvės melsvo medinuko aplinkoje kuriasi meninė multikultūrinė erdvė, atvira įvairiausioms nuomonėms, nutrūktgalviškiausioms idėjoms ir tiesiog – savos kūrybos pristatymui. Tą vakarą dalyvavome įsimintinoje ekskursijoje po fantastiškus tikrąja to žodžio prasme A.Ramūnaitės namus, klausėme poezijos, Ilonos Papečkytės dainų, Birutės Letukaitės racionalių pastabų įgyvendinant kai kurias beveik nežemiškas idėjas, R.Banienės įžvalgų, J.Galdikaitės komentarų.

Teks į kaimą vežtis truputį interneto. Kad nepražiopsočiau kito "Faiv‘o klioko", į kurį atsinešiu spanguolių, vaizdo kamerą, raudonus kaip R.Banienės batus, "Ivan čajaus", smetonišką lagaminą su švelnaus krepo suknelėmis, žvakių ir druskos.