Naujas A. Tereškino romanas: atvirai apie uždrausta

Pirmojo lietuviško sociologinio romano apie vyrų meilę ir seksą "Nesibaigianti vasara" autorius Artūras Tereškinas tvirtai tiki: atviras kalbėjimas apie seksualumą – itin svarbus žingsnis visuomenės be prievartos link.

Sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius neslepia –  provokuojančios knygos idėja kilo stebint kupiną kasdienio kentėjimo, socialinių normų prievartos ir nuolatinio piliečių alinimo keistais įstatymais bei draudimais Lietuvos viešąjį gyvenimą.

Pokalbis su A.Tereškinu – apie šiuolaikinėje visuomenėje kylančias vyriškumo dilemas, įsišaknijusią kalbėjimo apie intymumą baimę, normalaus gyvenimo iliuzijas ir romane analizuojamus klausimus, kurie viešojoje erdvėje dažnai nutylimi.

– 2011 m. pristatėte knygą "Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje". Ši sociologinė studija pirmoji mūsų šalyje taip plačiai nagrinėja skirtingų vyrų grupių konstruojamą ir patiriamą vyriškumą. Joje atskleista, kad Lietuvoje labiausiai neatitinkantys vyriškumo standartų jaučiasi darbininkų klasės atstovai, pagyvenę ir homoseksualūs vyrai. Naujoji jūsų knyga pasakoja apie homoseksualaus herojaus intymų gyvenimą, ilgėjimąsi prarastos meilės ir naujai sutinkamus geismo objektus. Galbūt šiuo romanu, pratęsiant ankstesnius darbus, ir bandoma pažvelgti į vyriškumą iš kitos, neatitinkančios standartų pusės?

– Be abejo, šis romanas – savitas mano mokslinių tyrimų tęsinys. Jame pasakojama vyro, išgyvenančio ir patiriančio savo vyriškumą skirtingai nei daugelis vyrų, istorija. Be to, ne vienas iš knygos veikėjų priversti spręsti vyriškumo dilemas: vieni dėl to, kad turi šeimas, bet apgaudinėdami savo žmonas mylisi su kitais vyrais, kiti dėl to, kad nesugeba įgyvendinti fiziškai ir emociškai stipraus vyro idealo. Pasakodamas tiek apie savo įsimylėjimą, tiek apie daugybę seksualinių nuotykių knygos herojus apmąsto vyriškumą kaip nuolatinę nesėkmės baimę. Jo manymu, daugelio vyrų, su kuriais jis užsiima seksu, vyriškumas remiasi baime ir netgi siaubu, kad jie pasirodys netikri vyrai, kad būti kitokiu (homoseksualiu) vyru yra gėda. Ir ši gėda kyla ne tik iš pačių vyrų, bet ir iš visuomenės, kuri nesiliauja gėdinusi mus dėl to, kad nesugebame būti tinkamais vyrais.

Gyvename įtarumo, baimės ir gėdos visuomenėje, kurioje dažnam iš mūsų trūksta vaizduotės ir savarankiškumo suformuoti savo troškimus bei aistras ir jas drąsiai išreikšti.

Kanadietis mokslininkas Jonathanas A.Allanas teigia, kad vyriškumą apskritai galima laikyti žiauriu optimizmu. Kodėl žiauriu? Paprasčiausiai dėl to, kad vyriškumo idealo neįmanoma įgyvendinti, nors mes nepaliaujamai tikime, kad mums pasiseks tai daryti. Žiaurų optimizmą išduoda prisirišimas prie vyriškumo, kuris yra gana probleminis. Kad tai tiesa, rodo aukštas vyrų alkoholizmo, savižudybių, smurto prieš moteris ir vaikus lygmuo Lietuvoje. Šiuo požiūriu romanas meninėmis priemonėmis apmąsto vyriškumą kaip nenusisekusio ir prasto gyvenimo dėmenį.

– "Nesibaigiančią vasarą" esate pavadinęs seksualumo etnografija. Pačiame kūrinyje taip pat nemažai kultūrinių nuorodų į kino filmus, literatūrą, žymių sociologų ir filosofų darbus. Gal galite šiek tiek papasakoti apie romano idėją?

– Romanas kilo iš labai paprasto klausimo, kurį mėginau išspręsti savo paties gyvenime: kodėl meilė sukelia tiek daug kančių, kodėl nelaimingas įsimylėjimas tęsiasi gana ilgą laiką ir kodėl prisirišame prie meilės objekto, kuris mums neatsako tuo pačiu ir ima nuodyti mūsų kasdienybę. Visus šiuos klausimus knygos herojus aprašo savo meilės memuaruose. Todėl romaną galima būtų pavadinti knyga knygoje: joje ne tik pasakojama, bet ir sociologiškai analizuojama kompulsyvaus įsimylėjimo istorija. Kultūrinės nuorodos romane sudaro šio sociologinio ar etnografinio tyrimo pagrindą. Dėl to romanas laikytinas ne tik erotine, bet ir intelektualine knyga.

Parašyti šį romaną mane labiausiai įkvėpė amerikiečių menininkės Chris Kraus knyga "Aš myliu Dicką" (angl. "I Love Dick", 1997), kuri yra tapusi kultine Vakarų Europoje, ypač tarp meno studentų. Knyga remiasi tikrais įvykiais, keistu meilės trikampiu tarp pačios autorės, jos vyro, žinomo filosofo Sylvere’o Lotringerio, ir pasaulyje garsaus subkultūrų tyrėjo Dicko Hebdige’o. C.Kraus knyga – ne tik akademinį pasaulį sukrėtusi meilės istorija, bet ir originali moters vietos meno pasaulyje, feminizmo, moteriško seksualumo analizė. Kritikai ją vadina netikėtu kultūrinės kritikos ir fikcijos mišiniu. Manau, panašiai, kaip ir C.Kraus knyga, mano romanas analizuoja svarbius vyriškumo, beviltiškumo, optimizmo ir visuomenės, paremtos gėda ir baime, klausimus.

– Esate teigęs, kad mūsų visuomenėje giliai įsišaknijusi dviguba seksualinė moralė. Romane vaizduojami beužsiimantys homoseksualiu seksu vedę vyrai, kunigai ir kiti dvigubą gyvenimą gyvenantys veikėjai. Aprašydamas šias situacijas bandėte ironiškai pažvelgti į šį visuomenės bruožą?

A. Tereškinas/Eglės Navickaitės nuotr.

– Taip, ironijos ir apskritai humoro mano romane tikrai nemažai. Man pačiam kai kurių seksualinių susidūrimų aprašymai gana juokingi. O juokingi dėl to, kad viename iš knygos skyrių niekada sekso gyvenime neturėjęs kunigas dėkoja herojui už seksą, dovanoja jam šokoladą ir pažada už jį melstis, o kitame skyriuje kunigas rengia sekso vakarėlį savo ištaigingame bute Vilniuje. Juoką gali kelti ir pati sekso monotonija, nors pasiruošimas lytiniams santykiams, susitikimų detalės (pokalbiai prieš ir po sekso), vyrų kūnų apibūdinimai atskleidžia spalvingą ir, antropologiniais terminais kalbant, tirštą seksualinį pogrindį Lietuvoje. Štai nedidelė ištrauka iš romano apie susitikimą su kunigu: "Apsirengę sėdime ant sofos, geriame kavą. "Gal esu tau skolingas?" – Arvydas netikėtai klausia manęs. "Už ką?" Nedirbu eskortu, nepardavinėju savo paslaugų. Atsisveikindamas iš švarko kišenės Arvydas išsitraukia "Karūnos" šokoladą su lazdyno riešutais. "Čia tau, – sako. – Melsiuos už tave." Padėkoju, būtinai melskis, spaudžiu drėgną jo delną. Vieną vakarą televizijos reportaže apie skurstančiuosius, atgailą ir tikėjimą vėl išvystu Arvydo veidą. Sentimentalus šokoladas vis dar tebeguli ant mano baltos "Ikea" komodos."

– Kaip manote, kodėl seksualinis hipokritiškumas visuomenėje toks įprastas? Kodėl žmonės siekia apsimesti geresniais negu yra prieš kitus ir save pačius?

– Tai pirmiausia kyla iš baimės išsiskirti, pasirodyti kitokiam. Bet, mano manymu, labiausiai seksualinį hipokritiškumą lemia žmonių tikėjimas, dažnai nepagrįstas, kad apsimesdami "normaliais" jie bus laimingi. Dėl to atsiduodama kupiniems streso gyvenimams įsivaizduojant, kad sukūręs normalaus gyvenimo iliuziją būsi pripažintas ir gerbiamas. Kita vertus, esame ištobulinę apgavystės ir melo formas: meluojame ne tik kitiems, bet ir sau. Kai kurie tyrėjai sako, kad visuomenė apskritai neįmanoma be apgavystės, bet už ją sumokame nemažą kainą: gyvename įtarumo, baimės ir gėdos visuomenėje, kurioje dažnam iš mūsų trūksta vaizduotės ir savarankiškumo suformuoti savo troškimus bei aistras ir jas drąsiai išreikšti.

– Homoseksualūs santykiai mūsų visuomenėje vis dar yra netoleruotini ir dažnu atveju netgi demonizuojami, o LGBT bendruomenė patiria didžiulę socialinę atskirtį. "Nesibaigianti vasara", net jeigu tai ir nebuvo pagrindinis šios knygos tikslas, didina šios bendruomenės matomumą, kalbėdama apie visiems individams pažįstamus išgyvenimus – juk išsiskyrimo skausmą patyrėme visi. Vis dėlto, ko siekėte rašydamas šį romaną?

– Romaną rašiau gana intuityviai, visai negalvodamas apie konkrečius tikslus. Tik užbaigęs jį ėmiau mąstyti, kas pastūmėjo mane taip atvirai kalbėti apie Lietuvoje dažnai nutylimus dalykus. Kažkur tikriausiai jau esu minėjęs, kad išleisti šią knygą mane paskatino pyktis ir įniršis stebint viešą gyvenimą Lietuvoje, kupiną kasdienio kentėjimo, socialinių normų prievartos ir nuolatinio piliečių alinimo keistais įstatymais ir draudimais. Romanas – savotiškas meninis protestas ir pasipriešinimas tikrovei, kuri tave išvargina, išsunkia ir panardina į politinį pasyvumą bei depresiją. Tai kartu mėginimas parodyti, kad seksas ir seksualumas yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis, kuri gali padėti mums solidarizuotis kaip skirtingoms bendruomenėms ir kurti netikėtus emocinius ryšius, tampančius ir išgyvenimo, ir malonumo, ir džiaugsmo šaltiniu.

– Tiek šiuo, tiek ankstesniais savo darbais siekiate kovoti su erotofobija ir sekso baime. Baimė kalbėti apie seksualumą Lietuvoje išties labai didelė – neturime jokio seksualinio švietimo mokyklose, dėl to jaunuoliai, o kartais net ir suaugę žmonės, neretai tiki įvairiais sekso mitais, nemoka deramai apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo, megzti tinkamų seksualinių santykių. Tai parodė ir neseniai visuomenę išjudinę seksualinio priekabiavimo skandalai – išaiškėjo, kad XXI a. žmonės vis dar nesugeba atskirti, kada yra duodamas sutikimas seksui, o prievartos atvejais kaltina auką. Kaip manote, ar atviras kalbėjimas apie seksualumą ir erotiką gali pakeisti šią situaciją?

– Esu tvirtai tuo įsitikinęs. Kaip parodyta ne vienu moksliniu tyrimu, atviras kalbėjimas apie seksą ir seksualumą gali sumažinti tiek fizinės, tiek seksualinės, tiek emocinės prievartos lygį. Todėl, mano nuomone, tai, ką daro Lietuvos konservatyviosios jėgos, jau daug metų blokuojančios lytinio švietimo programas ir propaguojančios skaistybę bei susilaikymą, yra ir neįtikimai ciniška ir tiesiog nusikalstama. Mums vis dar norima įteigti, kad seksualinis intymumas yra gėdos, slaptumo ir ištvirkimo" sfera, kai tūkstančiai šiuolaikinių mokslininkų, dirbančių sociologijos, antropologijos, psichologijos, seksologijos ir kitose srityse, jau yra įrodę, kad seksas ir seksualumas yra svarbios sudedamosios mūsų tapatybės dalys. Jos leidžia dalytis su kitais vidiniu gyvenimu, plėtoti socialinius ryšius ir kurti emocinį solidarumą. Kartu seksas – tai nuolatinis savęs ir kitų pažinimo procesas, suteikiantis mums galimybių klestėti kaip žmogiškoms būtybėms. Todėl viliuosi, kad mano darbai nors šiek tiek prisideda prie teigiamo pokyčio, skatina bent dalį skaitytojų atsisakyti klaidinančių mitų ir nuodingų prietarų apie seksą.

– Tęsiant seksualinio priekabiavimo temą – atlikote nemažai vyriškumo studijų, tad kaip manote, galbūt vyrams primestas mačo įvaizdis įpareigoja juos siekti moterų visais įmanomais būdais, tad net išgirdę "ne" kai kurie tiesiog priima tai kaip iššūkį, kurį reikia įveikti?

– Manau, kad seksualinis priekabiavimas, kaip ir fizinis smurtas, vis dar laikomas norma Lietuvoje. Jo vis dar tikimasi iš "tikrų" vyrų. Sutinku ir su tuo, kad priekabiaudami vyrai siekia patvirtinti savo vyriškumą ir parodyti, kad jie geba kontroliuoti ir valdyti moteris. Seksualinį priekabiavimą ir prievartą labiausiai skatina nelygiaverčiai santykiai tarp moterų ir vyrų. Kai moterys laikomos antraeilėmis būtybėmis, ne tokiomis svarbiomis kaip vyrai, netgi ne tokiomis žmogiškomis, arba tomis, kurios tik papildo vyrus (visos šios nuostatos ryškios lietuviškame konservatizmo diskurse), tada daug lengviau priekabiauti prie jų ar prieš jas smurtauti. Šią vyro ir moterų santykių sampratą labai dažnai propaguoja konservatyvios nevyriausybinės organizacijos, prisidengusios tradicinės šeimos gynyba. Dėl to priekabiautojai ir smurtautojai vyrai nejaučia didelės kaltės, nes ją sumažina visi ką tik mano minėti konservatyvūs požiūriai į lyčių santykius. Daugeliu atvejų seksualiai priekabiaudami ir smurtaudami vyrai jaučiasi teisūs. Tai, ką sakau, patvirtino ir visai neseni seksualinio priekabiavimo ir prievartos skandalai Lietuvoje. Todėl, norint pakeisti padėtį, reikia padaryti daug dalykų, pirmiausia paversti seksualinį priekabiavimą ir prievartą nepriimtinu elgesiu ir radikaliai permąstyti tai, ką šioje visuomenėje reiškia būti vyru ir moterimi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Autoriui siulau parasyti man asmenine zinute, as jam paaiskinsiu daugeli dalyku. Dabar raso kaip koks paauglys. Kodel yra taip o ne kitaip...na gera pradzia sako puse darbo. Klausimai geri bet paauglys tokius juos uzduoda ne suauges zmogus.

Pasaulio pabaiga

Pasaulio pabaiga portretas
Mieli komentuojantys, kaži kiek kartų kartota ta frazė "Pasaulio pabaiga" - o pasaulis kaip vystėsi toliau taip ir tebesivysto... :) keistas tas noras stabdyti viska kas nepažinta - amišai Amerikoje ir be elektros gyvena, nes elektra blogis ir "Pasaulio pabaiga". Tad mažiau pergyvenkit dėl Pasaulio, labiau domėkitės savo kiemu ir savo vidumi.

Anonimas

Anonimas portretas
Kas uždrausta? Homoseksualumas? Pokalbiai apie tai? Iš kur ištraukėt? Tai kasdienybė. Kartais žiauriai įkyri.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių