Naujas E. Mikulionytės kelias į Barboros legendą

Nacionalinio Kauno dramos teatro grimo kambarys, Eglė Mikulionytė ir "Barboros" alsavimas į nugarą. Aktorės emocinė gelmė, kūrybinė jėga ir tikėjimas spektaklyje užkoduota mintimi nesąmoningai nuveda prie suvokimo, kad žiūrovas galimai taps tiesiog nepajėgus ignoruoti šiuo spektakliu užduodamų klausimų apie tikrąją šiuolaikinio žmogaus egzistencijos prasmę.

– Šis spektaklis apie Aktorę, suprantančią Barboros likimą ir tampančią ja. Kaip galėtumėte apibūdinti savo transformacijos eigą? Pirmiausia buvo dramos skaitymas ar pokalbis su režisieriumi apie spektaklio koncepciją?

– Kai režisierius nusprendė pasirinkti mane šiam vaidmeniui, buvau pakviesta individualiam pokalbiui. Nors žinojau, kad režisierius statys spektaklį pagal Juozo Grušo "Barborą Radvilaitę", buvau labai nustebinta, nes tikėjausi visai ko kita. Režisieriui pasakiau, kad mestas tikrai drąsus iššūkis. Tada Kaune prasidėjo dramos skaitymai.

– Kaip manote, kodėl režisierius pasirinko būtent tokią spektaklio koncepciją?

– Iš pradžių klausiau savęs, kodėl režisierius paėmė tokią medžiagą, kuri ne kartą rodyta teatro scenoje. Tačiau kartą, prisimenančią šią istoriją, keičia jauni žmonės, kurie legendą supranta kitaip. Tai, manau, labai tikslinga – priminti legendą šiuo pastatymu.

– Ar pats kūrybinis procesas buvo jums sudėtingas?

– Labai sudėtingas, kadangi pjesė yra adaptuota ir jaučiamas ryškus Aušros Marijos Sluckaitės konceptas. Iš pradžių buvo nelengva prisijaukinti tą poetinį tekstą, kupiną eiliuotos ritmikos ir pereiti prie Aušros proziško teksto. Šiuos momentus ir sunkiausia buvo atrasti, įsižeminti juos taip, kad nebūtų patetikos.

– Anot režisieriaus, šis spektaklis apie kūrybos ir žmogaus valios galią pasipriešinti likimui. Kaip apibūdintumėte svarbiausius spektaklio tematikos akcentus?

– Sudėtingiausiais aspektais išryškinama akimirka, kai žmogus tampa tokios būsenos, kurią vadiname liga. Šis spektaklis apie XXI a. vėžį. Apie kovą su būtimi, aiškų žmogaus suvokimą, kiek jam liko, ką dar gali padaryti ar pasakyti, kokia yra satisfakcija su Aukščiausiuoju, apie kylančius egzistencinius klausimus.

– Kuo skirtųsi Barbora, jei režisierius būtų pasirinkęs jauną aktorę, atitinkančią tikrąjį Barboros amžių?

– Man atrodo, bandė režisierius ir jaunas merginas, tinkančias šiam vaidmeniui. Ir atrodė visai gražu. Gal ir būtų padarę, reikėjo bandyti.

– O gal tai tiesiog dar vienas režisieriaus sprendimas, akcentuojantis novatorišką žvilgsnį į Barboros Radvilaitės istoriją?

– Iš tikrųjų niekas nežino. Tai Aušros iškeltas klausimas: kaip Barbora jautėsi tuo metu, kai ją užklupo liga ir kai tapo staiga karaliene.

– Galbūt jaunas žmogus tiesiog negalėtų to perteikti?

– Jaunam žmogui galbūt mažiau rūpi egzistenciniai dalykai. Jis lengviau tai išgyvena. Turbūt jis ir nekelia sau tų egzistencinių klausimų, tik vėliau susimąsto, kodėl jam tai įvyko.

– O tai ateina su gyvenimiška patirtimi...

– Patirtis juk nušlifuoja visus ragelius.

– Viename interviu minėjote, kad jaudinantis ir tragiškas vaidmuo buvo spektaklyje "Apsivalymas", nes jūsų herojė, norėdama išlikti, parduoda savo artimąjį. Kokia yra jūsų Barbora?

– Nemanau, kad galima lyginti Barborą ir "Apsivalymo" heroję, nors pastaroji taip pat patiria transformacijų. Bet "Apsivalyme" transformacijos aiškios, ryškios, o čia taip subtilu – nors neaišku, kada yra Aktorė, kada Barbora, bet vis tiek išlaikoma labai stipriai Aktorės linija ir viskas perteikiama per jos pasąmonę. Renesansinio laikotarpio atmosferoje itin svarbūs visi herojės pakilimai, išėjimai.

Dailininkų darbas šiame spektaklyje milžiniškas – kostiumais ir įvairiais scenografiniais sprendimais jie sudėlioja spalvinius akcentus taip, kad išryškėtų Barboros legenda. Legenda yra ne kažkoks pasakiškas momentas – ji tiesiog tvyro šiame spektaklyje. Ji išryškėja per tam tikrus nerealius įvaizdžius. O įvaizdžiais yra kuriamas ne kostiuminis, bet šiuolaikinis, Renesansu kvepiantis spektaklis.

– Simbolikos šiame spektaklyje daug?

– Yra simbolikos. Bet tai labiau atsiskleidžia per vidinį aktoriaus mąstymą ir jo monologą.

– Kaip aktorius įsijaučia į vaidmenį, kai scenoje nėra scenografijos?

– Nuogoje scenoje aktoriams yra labai sudėtinga. Ypač sudėtinga, kai vaidyba tampa analitinė. Kuo labiau ryškėja analitinis protas, tuo stipresnę vaidybinę liniją perteikia aktorius. Tai visiems aktoriams ir yra sunkiausia. Ir "Barboros" – taip pat.

– Kiek šachmatų lentos motyvas yra svarbus spektakliui?

– Teigiama, kad Barbora Radvilaitė žaidė šachmatais. Šiame spektaklyje neakcentuojama jos gaivališka aistra medžioti – pasirenkama atskleisti ją kaip labai racionalaus mąstymo moterį. Tikiuosi, kad Barbora, kaip ir Bona, atvežusi į Lietuvą labai daug gerų dalykų, nebuvo kvaila. Ji pati mokėjo dėlioti savo gyvenimą, nors broliai Radvilos dėliojo visą jos likimą. Tik jie žaidžia ne figūrėlėmis, o jos gyvenimu. Spektaklyje žaidžiama gyvenimas, o ne šachmatais.