Muzika, keičianti pasaulį

Kitaip, nei esame įpratę

Nežinia, ar kolektyvo muzika pakeitė mūsų pasaulį, bet įspūdį pilnutėlei salei paliko ilgam. Ir ne vien dėl savo grojimo. Visų pirma orkestras pribloškė savo dydžiu – netilpo šiaip jau nelabai mažoje Kauno valstybinėje filharmonijoje: scenoje susigrūdo styginiai ir pučiamieji, o mušamųjų sekcija buvo patalpinta antrame aukšte.

Antra, orkestro nariai – talentingi muzikantai ne tik iš JAV, bet ir visos Šiaurės ir Pietų Amerikos, tad gausiame muzikantų būryje galėjome išvysti visokių rasių muzikantų. Tikriausiai tai visai nebūtų svarbu, jei būtų grojęs koks nors bigbendas, tačiau juk simfoninis orkestras – grynai europietiškas produktas, juolab – kadaise buvo tik aukštuomenės privilegija, tad jame ir esame įpratę matyti labai rimtus europietiškus veidus. Šįkart buvo kiek kitaip. O kur dar visai nearistokratiškas jų biso šėlsmas, kokio Kauno valstybinė filharmonija tikriausiai nematė per visą savo gyvavimo istoriją.

Įveikė ir miuziklą, ir klasiką

Orkestras – jaunimo, tad ir programa – jaunatviška. Tačiau tikrai nepasakysi, kad nesolidi. Ir nebuvo čia jokių lyriškų įžangų – jau pirmieji galingi akordai beveik kilnojo filharmonijos stogą: skambėjo amerikiečio Leonardo Bernsteino "Simfoniniai šokiai" iš miuziklo "Vestsaido istorijos". Su didele jėga atliktas kūrinys buvo ilgas, tačiau tikrai neprailgo – puikiai prikaustė pilnutėlės salės dėmesį.

Tikriausiai todėl po to ji ir neišsilakstė ilgai belaukdama kito pirmosios dalies kūrinio – Wolfgango Amadeus Mozarto Koncerto fortepijonui Nr. 23, A-dur. Mat pastarasis buvo sukurtas Klasicizmo epochoje, tad skirtas mažesnei atlikėjų sudėčiai. Reikėjo išgabenti nereikalingas kėdes ir į scenos vidurį atstumti fortepijoną – šie veiksmai vyko lėtai, sugaištas laikas beveik prilygo pertraukai. O kai jau sulaukėme, išgirdome visišką kontrastą prieš tai skambėjusiam kūriniui. Ir ne vien pačios muzikos stilistika ar orkestro sudėtimi, bet ir atlikimu – W.A.Mozartas nuskambėjo netikėtai santūriai ir lengvai. Ypač tai pasakytina apie solistės Irinos Zahharenkovos atlikimą: rodės, jos pirštai lengvi kaip pūkas, virtuoziški pasažai liejosi be jokių pastangų.

Kita vertus, pati W.A.Mozarto Koncerto A-dur interpretacija buvo šiek tiek nutolusi nuo Klasicizmo epochos stilistikos, veikiau labiau priartėjusi prie romantizmo – šiek tiek rubato, jausmingumo, minkštumo, tačiau nebuvo jam būdingo tikslumo ir precizikos.

Kita vertus, turbūt ne vienas muzikantas pasakytų, kad W.A.Mozarto pavardę žino kiekvienas, o štai, kaip autentiškai atlikti jo opusus, tapo kone didžiausia klasikinės muzikos pasaulio mįsle. Tad kaip jį groti, sprendžia kiekvienas individualiai – kaip ir šįkart.

Amerikietiška dvasia

Antrojoje dalyje skambėjo tik vienas kūrinys – meksikiečio Silvestro Revuelto simfoninė siuita "La Noche de las Mayas" ("Majų naktis"). Šį kūrinį sudaro muzikinės ištraukos iš Chano Uruetos filmo tuo pačiu pavadinimu, kuriam S.Ruvueltas sukūrė muziką.

Keturių dalių kūrinys labai dramatiškas, mat neoficialiai minėtas filmas yra vadinamas meksikietiška tragedija – jo veiksmas nukelia į majų laikus, primena šios civilizacijos tragediją. Kompozitorius S.Ruvueltas siekė atgaivinti majų dvasią, kūrinyje naudodamas originalias majų melodijas, taip pat gausius mušamųjų instrumentų resursus – ir ne tik klasikinius, bet ir lotynų amerikietiškuosius. Tad būtent jie, įsitaisę antrame aukšte, ir turėjo progą parodyti itin aukštą pilotažą.

Po šio įspūdingo kūrinio publika dar ilgai nepaleido Amerikos jaunimo orkestro. Tuomet ir prasidėjo tikrasis šėlsmas – scenoje pasirodė įvairių šalių, iš kurių kilę muzikantai, vėliavos, suskambo temperamentingi liaudies muzikos ritmai, jie pradėjo šokti Lotynų Amerikos šokius, dainuoti, šūkauti. Baigę savo šėlsmą, iš scenos išėjo irgi be galo triukšmingai. Kaip, beje, ir įėjo – tiksliau, publikai pradedant rinktis, visas orkestras jau sėdėjo scenoje, ir tikrai ne santūriai kaupdamiesi koncertui: kiekvienas kažką grojo, kalbėjo. Tad labai nustebino vos tik į Kauno valstybinę filharmoniją įžengus girdimas triukšmas. Juk ateidami į klasikinės muzikos koncertą mes esame įpratę girdėti tik negarsų publikos šlamesį, o scenoje rasti tik sustatytas kėdes – orkestras įeina po pranešėjos pasirodymo.

Vis dėlto Amerika – ne aristokratų Europa, o įvairių temperamentingų kultūrų mišinys, gavęs šį tą ir iš mūsų žemyno, ir šiek tiek visa tai transformavęs. Tai šiame koncerte aiškiai ir pajutome daugeliu aspektų – tiek repertuaro, tiek jo atlikimo, tiek elgesio scenoje. Ir neverta svarstyti – gerai tai ar blogai, juk muzikos pasaulyje be galo daug, ir ji tikrai keičia pasaulį.