Muziejuje – frankofono lietuvio knyga ir grafika

Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės parašytą knygą apie Paryžiuje gyvenusį ir kūrusį tapytoją, grafiką Praną Gailių (1928–2015) išleido Kauno rajono muziejus. Pasak muziejaus direktoriaus Zigmo Kalesinsko, netradicinio dizaino knyga nebūtų nuvylusi ir paties P.Gailiaus. "Viliuosi, kad Pranas turėtų būti patenkintas", – apie dabar jau tik menamą dailininko atsaką į knygą užsiminė Z.Kalesinskas. Ruošiantis knygos leidybai, jam teko lankytis Paryžiuje, susitikti su dailininku. Susitikimą jis aprašė ir įvadiniame knygos tekste.

– Knyga apie Paryžiuje gyvenusį ir kūrusį žemaitį išleista pakaunėje. Kas P.Gailių siejo su Raudondvariu, kuriame įsikūręs Kauno rajono muziejus?

– Raudondvario dvaras XIX–XX a. pr. buvo prancūziškos kultūros sklaidos centras. P.Gailius, kaip menininkas, susiformavo prancūziškos kultūros įtakoje. Pokalbio jo namuose Paryžiuje metu jis tai patvirtino teigdamas: "Aš esu frankofonas lietuvis." Todėl ir knygos pavadinimas buvo pasirinktas toks.

Aš į muziejaus veiklą žiūriu plačiau nei tik Kauno rajono savivaldybės valdų aprėptis. Kultūra ribų neturi ir nepaiso. Lietuviški ženklai pasaulyje – toks buvo šių metų Vilniaus knygų mugės, kurioje pristatėme knygą, leitmotyvas. Jos išleidimas, projektą remiant Lietuvos kultūros tarybai, – tarsi šūvis į dešimtuką. Laimėjo Lietuva ir jos kultūra, praturtindama ir praplėtusi savo kultūros lauką dar vienos reikšmingos asmenybės susigrąžinimu.

– Planuojant išleisti knygą, jums teko susitikti, bendrauti su P.Gailiumi. Kokį jį spėjote pažinti jūs?

– Visų pirma tai labai įdomi, talentinga ir kūrybinga asmenybė. Jo, kaip žmogaus, vitališkumas, buvo išskirtinai pastebimas. Susitikimo metu jis jau sunkiai sirgo, tačiau to nebuvo galima net įtarti. Atviras, žvitrus, vyriška energija spinduliuojantis žvilgsnis rodė, kad energijos šiam vyrui pakako ne tik kūrybai, bet ir visaverčiam gyvenimui. Stebino išskirtinai emocionali, labai konstruktyvi minčių raiška, tvarkinga ir tiksli lietuvių kalba. Žinant, kad Lietuvą dailininkui teko palikti būnant penkiolikos metų, o po to bendravimo kalba tapo prancūzų – kalbėjimas ir sklandus minčių reiškimas lietuviškai buvo savotiškas stebuklas. Iš pirmo žvilgsnio susidarė įspūdis, kad P.Gailiui buvo svarbiausia kūryba ir bendravimas. Savo socialiniai aplinkai jis skyrė mažai dėmesio. Gana trumpo susitikimo metu bendravimą jis pavertė ištisu vieno aktoriaus spektakliu. Kadangi į susitikimą mes nuvykome kartu su žmona Raminta, dėmesio objektu buvo ji – moteris. Žvilgsniai, įvairūs pašmaikštavimai, ditirambai buvo skirti jai. Kai kalbėdavomės knygos išleidimo temomis, mintys buvo labai logiškos ir racionalios. Man susidarė įspūdis, kad per visą savo gyvenimą jis išmoko puikiai save pristatyti ir deramai pateikti Paryžiaus meno rinkai. Taip P.Gailius surado savo vietą tarp ryškiausių šios meno mekos dailininkų.

Zigmo Kalesinsko nuotr.

– "Knyga turi būt tokia, kokios dar nėra. Turi būt kitokia", – savo lūkesčius būsimai knygai buvo išsakęs P.Gailius. Kaip manote, ar pavyko juos pateisinti?

– Neįprastai pateikta dizainerės Gertrūdos Jovaraitės knygos forma – tarp dviejų kartono lakštų suspausti popieriaus lapai – tai atsakas P.Gailiaus norui, kad knyga būtų kitokia. Tiesa, išankstinio sumanymo, kad knyga bus iliustruota dailininko piešiniais, nupieštais pagal parašytą tekstą, įgyvendinti nespėjome – P.Gailius iškeliavo amžinybėn.

Dailininkas viename interviu teigė, kad jo "darbai neturi būti įrėminami, įspraudžiami į griežtus rėmus. Jie turi būti laisvi..." Todėl knygos forma labai eskiziška, iš pažiūros neužbaigta, nugarėlė – į akį krentantys raudoni siūlai, tarsi P.Gailiaus nevaržomos mintys, užrašytos ant atskirų lapų, sutvirtintos storu medvilnės siūlu, kad nepabirtų.

Knygos formatas yra labai patogus – ji gali tilpti į kiekvienos damos rankinę, o tekstas – tokios apimties, kad, važiuojant iš Kauno į Vilnių ir atgal, ją galima perskaityti. Tai modernu, šiuolaikiška ir atitinka mūsų skubančio pasaulio principus. P.Gailius buvo modernus ir šiuolaikiškas, bet svarbiausia – laisvas. Todėl ir mintys, surašytos šioje knygoje J.Linkevičiūtės-Rimavičienės, yra neįspraustos, neįrėmintos. Pats tekstas yra lengvai skaitomas ir virpantis, tarsi Paryžiaus oras Passy rajone, kur gyveno P.Gailius. Viliuosi, kad Pranas turėtų būti patenkintas.

Mūsų išleista knyga nekonkuruoja su menotyrininkės Simonos Makselienės sudarytu albumu "Pranas Gailius", kuris, išleistas 2011 m., tapo pirmuoju išsamiu leidiniu apie P.Gailių su gausia jo darbų galerija. Kauno rajono muziejaus išleista knygelė yra esė, kurioje išdėstytos P.Gailiaus mintys apie meną, jo vidinį pasaulį, kūrybos sąsajas su lietuvių liaudies menu, įsismelkusiu į menininko, augusio Lietuvoje, pasąmonę, didžiųjų lietuvių ir pasaulio asmenybių filosofinėmis sampratomis.

– Kalbant apie knygos vizualinę pusę, joje išspausdintose fotografijose dažnai matome patį P.Gailių, tačiau nėra nė vieno jo kūrinio reprodukcijos. Kodėl?

– Knygoje išspausdintos fotomenininko Gintaro Česonio ir mano darytos nuotraukos. G.Česonis buvo susitikęs su dailininku kavinėje prie jo namų. Pati aplinka, ko gero, nesukūrė labai atviros, šiltos atmosferos, todėl nuotraukos labiau skulptūriškos, monumentalios ir akademiškos. Man teko didelis džiaugsmas viešėti dailininko namuose, jo bute. Visa aplinka, perpildyta kūryba ir intymumu, padovanojo šiltą, atvirą bendravimą. Moteris tarp dviejų vyrų taip pat keitė bendravimo toną, todėl mano nuotraukos buitiškos, tačiau šiltos, labiau tikros ir iliustruojančios susitikimo atmosferą. Knygoje yra du P.Gailiaus darbai. Tai "Musė" ir koliažas, tačiau jie pateikiami ne reprodukcijų pavidalu.

Su G.Česoniu nusprendėme nuotraukas spausdinti nespalvotas (duotonines), kad nebūtų užgožtas teksto spalvingumas.

– Tekstas knygoje pateikiamas lietuvių ir prancūzų kalba. Kas tas knygos skaitytojas prancūzų kalba, kuriam šią knygelę skiriate?

– Knyga skirta Lietuvai ir Prancūzijai. Paryžiuje gyvena P.Gailiaus dukra ir sūnus, draugai, bičiuliai. Be to, norėjau, kad knyga būtų ne tik mums – lietuviams, bet ir frankofonams, todėl ir vertėją pasirinkome tikrą prancūzę, gyvenančią Vilniuje (Isabelle Patricia Carherine Chandavoine Urbaitis – red. past.). Kai į prancūzų kalbą išverstą tekstą perskaitė P.Gailiaus dukra, profesionali vertėja iš italų kalbos, buvo išsakyta, kad vertimas yra puikus ir labai gražus. Tai mus džiugina.

Pristatys knygą ir parodą

J.Linkevičiūtės-Rimavičienės knygos "Pranas Gailius. Dviguba tapatybė" pristatymas Kauno rajono muziejuje Raudondvario pilyje (Pilies takas 1, Raudondvaris) vyks kovo 18 d. 16 val. Tuo pačiu metu bus atidaryta P.Gailiaus grafikos darbų pagal Oskaro Milašiaus "Lietuviškas pasakas" paroda. P.Gailiaus darbų originalus parodai skolina Mažeikių muziejus.

Vilmanto Raupelio nuotr.