Mokslų daktarė – tarp pilių ir dangaus

Kas bendro tarp pilių ir kalnų? Humanitarinių mokslų daktarė Ingrida Veliutė veikiausiai atsakytų, kad ir viduramžių simboliais laikomi gynybiniai pastatai, ir svaiginančios aukštumos augina sparnus ir įkvepia skrydžiams.

Turėjo žvelgti kūrybiškai

I.Veliutė nėra aikštinga karalaitė, o tik kieto charakterio žemaitė iš Telšių, pilių turi bent keliolika – po vieną kiekviename knygos "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilys" atvarte.

Rankomis klijuoto, vaikams skirto leidinio puslapiuose įsispraudęs Gedimino pilies bokštas, Trakų salos gražuolė, Podolės Kameneco kuorai, Kauno, Naugarduko, Mogiliovo, Liubčios ir kitos po Baltarusiją ar Ukrainą išsibarsčiusios LDK pilys.

"Nesu buvusi tik Oleskos pilyje, o štai ant šio kalno stovėjau, – versdama knygos lapus I.Veliutė pirštu bedė į vienu iš septynių Ukrainos stebuklų laikomos Podolės Kameneco tvirtovės bokštus. – Rašyti apie tai, ko nesi matęs, negali. Čia ne mokslinė knyga – puslapių neužpildysi sausa informacija ir datomis."

Vaikai, anot knygos autorės, reiklūs skaitytojai, todėl į darbą ji žiūrėjo labai rimtai, bet kūrybiškai – 2 m karių naudotą ietį matavo krepšininko Jono Valančiūno ūgiu, atstumą tarp eile išrikiuotų piliakalnių – per dieną dviračiu įveikiamais kilometrais. Visas istorijas slėpė karikatūristo Aurimo Matusevičiaus pieštų pilių rūsiuose, languose, skryniose ar po bajorų drabužiais.

Sūnūs– aštriausi kritikai

Paveldosaugininkė, Lietuvos kultūros tarybos narė ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja savo ranką pridėjo prie gausybės leidinių apie Lietuvos ir užsienio paveldą. Knyga vaikams – pirmoji.

"Aš kaip mokslininkė suvokiu, kad privalome skelbti ne tik mokslines publikacijas, bet ir prisidėti prie visuomeninės veiklos ir bendros kultūros kokybės. Kas, jeigu ne mes, pasidalysime sukaupta informacija", – I.Veliutė prisiminė 2014-uosius, nuvedusius ją į aklavietę. – Rašant disertaciją berniukai ne kartą klausė, kada sėsiu prie knygos vaikams. Tuomet man tai atrodė mažai tikėtina. Kai po kurio laiko sulaukiau skambučio iš leidyklos ir siūlymo rašyti mažiesiems, supratau, kad nebeturiu kur trauktis."

I.Veliutė džiaugėsi, kad pastūmėję į šią avantiūrą sūnūs Meritas ir Rapolas jos nepaliko vienos. Atvirkščiai, jiedu buvo pirmieji knygos maketo vertintojai, išsakę savo kritišką nuomonę, ką palikti spalvotuose atvartuose, o ko vertėtų atsisakyti. Rezultatas?

"Jau suskaityta knyga, – vieną iš atvartų, kuriame virš laužo čirškė gerokai sudilęs popierinis šernas, arčiau kyštelėjo autorė. – Man tai pats geriausias įvertinimas."

Kolekcionuoja kalnus

Asmeninė patirtis, žinios, išlaisvinta fantazija, smagios, kone dešimtmetį šaržus piešiančio A.Matusevičiaus iliustracijos ir jaunųjų kritikų konsultacijos – vaikiškos knygos sėkmės receptą autorė netrukus papildė dar vienu aštriu ingredientu.

"Kalnai. Grįžęs iš jų supranti, kad nebėra problemų, o tik jų hiperbolizavimas. Gamta išvalo mintis ir įkvepia naujoms veikloms", – apie savo aistrą, kuriai neatsispyrė net tada, kai vaikai dar buvo visai mažučiai, prasitarė pašnekovė.

Kalnai. Grįžęs iš jų supranti, kad nebėra problemų, o tik jų hiperbolizavimas. Gamta išvalo mintis ir įkvepia naujoms veikloms.

Dabar I.Veliutė į aukščiausias pasaulio viršukalnes kopia ir debesis jose žvejoja kartu su visa šeima, o aštrių pojūčių mėgėjų kolekcijoje tokie milžinai kaip Tubkalis, Grosglokneris, Musala, Gerlachas, Midžoras, Teidė, Kilimandžaras ir daugelis kitų.

"Vyresnėlį į aukščiausią Lenkijos Rysų viršūnę užsinešėme, kai jam buvo treji metai, atrodo, devynerių jau užlipo pats. Jaunėlį į pirmąjį žygį Slovakijos kalnuose nešėmės vos penkių mėnesių. Dabar abu sūnūs jau gali įveikti gana sudėtingas trasas. Meritui yra tekę išbandyti jėgas suaugusiųjų ekspedicijose įvairiais metų laikais, o Rapolas visada prašo, kad šalia jų būtų ir jūra", – apie laisvalaikį, kurio neįsivaizduoja po palme ant gulto, su šypsena kalbėjo dviejų vaikų mama.

Kalnai gali neįsileisti

Šiemet kartu su būreliu bendraminčių, kuriuos vadina narsuoliais, moteris užkopė į Elbrusą.

Pirmąkart šį ugnikalnį Rusijoje I.Veliutė bandė prisijaukinti 2014-ųjų rugpjūtį, tačiau pūgos tąkart neleido pasiekti aukščiausio taško.

"Niekada nesakau, kad įveikiau kalną. Jis arba įsileidžia, arba ne. Nereikia galvoti, kad aukščiausia viršūnė yra pati sudėtingiausia. Įkopti į žemesnes neretai būna kur kas sunkiau", – šiųmetę liepą ir sėkmės ženklus prisiminė pašnekovė. – Kelionei pasirinkome 2017 metus 7 mėnesį ir 27 dieną. Visų nuostabai, įžengę į mums skirtą gyvenamąjį konteinerį pamatėme, kad jis taip pat žymėtas septynetu. Maža to, oras buvo geriausias, koks tik gali būti kalnuose."

Lietuvių ekspedicija, kuri vidurvasarį kopė į Elbrusą, buvo viena didžiausių per pastaruosius metus, o jos dalyviai sau kėlė tikslą ne tik kartu užkopti į Rusijos glūdumų milžiną, bet ir drauge nulipti žemyn.

"Aukštis ir kalnų liga labai skirtingai veikia žmonių organizmą, todėl niekada negali nuspėti tolimesnių įvykių", – keliolika metų į kalnus kopianti moteris įspėjo, kad aukštį reikia prisijaukinti. Nespėjus tinkamai aklimatizuotis, gali prasidėti įvairūs sveikatos sutrikimai ar net sustoti širdis.

"Kai tik atvykome į Elbruso bazinę stovyklą, gavome žinutę, kad vienam panašaus amžiaus kopėjui nepasisekė – mirtis jį ištiko nepradėjus pagrindinio kopimo. Žinios apie kalnų pasiglemžtas gyvybes visuomet priverčia suklusti, tačiau statistiškai kelyje kasdien įvyksta kur kas daugiau eismo įvykių, tačiau mes sėdame į lengvąsias mašinas ir važiuojame, – mintis dėliojo Ingrida. – Mes juk nesame tikri, kad išėjus į Karaliaus Mindaugo prospektą nebūsime partrenkti pro šalį skubančio automobilio."

Gelbėjo bendražygiai

Surinkti komandą ir ją išlaikyti – nemenkas iššūkis. Juolab kad bendram tikslui krūvon susiburia skirtingų charakterių ir fizinių galių žmonės.

Tiesa, jei esi 20 kg lengvesnis ir keliais sprindžiais žemesnis už bičiulį, o rankovės neplyšta per dvigalvį žasto raumenį, dar nereiškia, kad esi mažiau ištvermingas.

"Kartu su manimi į Elbrusą kopė dar trys moterys. Tikrai nebuvome labai pažeidžiama grandis. Pasitaiko ir taip, kad išeliminuojami stipriausi", – smulki tamsiaplaukė prisiminė kalnų ligos ištiktus, fiziškai kur kas pajėgesnius bendražygius, kuriems teko tiesti  pagalbos ranką.

Kartu su manimi į Elbrusą kopė dar trys moterys. Tikrai nebuvome labai pažeidžiama grandis. Pasitaiko ir taip, kad išeliminuojami stipriausi.

Kai pirmojo kopimo metu 5,6 tūkst. km Elbrusas pasisavino telšiškės gertuvę, bendražygiai taip pat traukė iš bėdos – dalijosi savosiomis, pripildytomis karšta arbata.

"Priešingu atveju greičiausiai būtų tekę suktis atgal, – komandinio kopimo pranašumus vardijo moteris. – Žinojau, kad galiu pasikliauti bet kuriuo iš komandos narių, o tai visada labai svarbu."

Uogienė iš kankorėžių

Paklausta, ar tiek pat netikėtumų ir kalnų valgiaraštyje, moteris šyptelėjo.

Vienas keisčiausių dalykų, kurį kaskart deda į savo kelioninį krepšį ir veža namiškiams lauktuvių – uogienė iš pušų kankorėžių. Dažniausiai Krymo ir Kaukazo regionuose verdamas skanėstas gydo peršalimą, gripą ir daugelį kitų ligų. Stovyklaviečių virtuvėse iš puodų dažniausiai sklinda troškintos mėsos, daržovių ir kruopų kvapas.

"Kalnų nameliuose visuomet puikus maistas. Kai paskutinį kartą kopėme į Andoros kalnus, kurie yra rytinėje Pirėnų kalnyno dalyje tarp Ispanijos ir Prancūzijos, prie maisto mums atnešė net taurę vyno. Juokėmės, kad taip nutikti gali tik Ispanijoje", – iš kalnų atgal į lygumas mintimis grįžo moteris. – Ar laiko maistui ruošti lieka namuose? "Kartais savaitgaliais. Darbo dienomis džiaugiuosi, jei ištaikau valandėlę pietums su vienu iš sūnų."

Darbas universitete, atsakingos pareigos Lietuvos kultūros taryboje ir begalė kitos mokslinės veiklos moters dienotvarkėje palieka labai mažai laisvo laiko. Tiesa, net ir turėdama jo, vėjais nešvaisto.

"Jei norisi pasivaikščioti – kur kas smagiau užkopti į piliakalnį ar aplankyti snaudžiantį dvarą, – paklausta, ar tokios pat nuoseklios ir svajonės, moteris nesutriko. Pirmiausia ji esą nori užbaigti šiųmečius projektus, vėliau – prisijaukinti nepasiektas viršukalnes, o kada nors arba labai greit parašyti naują knygą.

"Turiu didelę svajonę – pasidalyti kelionių su vaikais patirtimi, kurios esame prikaupę tikrai daug ir įvairios. Todėl kalėdinių norų sąraše – šiek tiek laisvesnio laiko kūrybai", – atsisveikindama juokavo humanitarinių mokslų daktarė ir kalnų bičiulė I.Veliutė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tadui

Tadui portretas
Gal tu emigruok i savo Anglija, ten tau ir vieta, jei nesuvoki,kad savo pavarde issaugoje zmones gali buti ir susituoke. Saunuole Ingrida! Sveikinu,giriu,didiziuojuosi ir baltai pavydziu Jusu aktyviu gyvenimu!

Tadui 2

Tadui 2 portretas
Kokie pavydūs ir tamsūs žmonės... Jei jau pavardė kitokia nei vyro, vadinasi netekėjusi. Įsivaizduokit (nors jums turbūt sunku įsivaizduoti), kad yra Lietuvoje moterų, kurios išteka ne dėl to, kad gautų tokią pavardę, kuria galėtų demonstruoti savo pranašumą prieš netekėjusias.

tadui

tadui portretas
Kam taip komentuot apie šeimą, kurios aiškiai nepažįstat? Jei čia tai svarbu, jie gi seniai susituokę, keliauja labai daug, šiaip labai aktyvūs žmonės.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių