Menotyrininkas: iš „Laisvės“ norėčiau daugiau

Praėjo daugiau nei 30 metų, kai garsus lenkų išeivių menininkas Krzysztofas Wodiczka ganėtinai radikaliai (ypač – kalbant apie anų laikų kontekstą) perkūrė memorialo, skirto pilietiniam karui įamžinti, prasmes. Ant memorialo autorius sukūrė projekciją, vaizduojančią JAV ir tuometės Sovietų Sąjungos branduolines raketas, sujungtas grandine, tarsi parodant abiejų jėgų militaristinį pradą ir teisingumo bei teisiųjų neįmanomumą jokiame kare.

Taip jau susiklostė, kad postmodernios epochos vienu pagrindinių bruožų tampa jau esamo objekto prasmės perkūrimas, ar išvis naujo, dažnai priešingo turinio kūrimas panaudojant seną medžiagą. Postmodernioji epocha savotiškai priešinasi nusistovėjusioms normoms, tačiau ir nuolankiai pripažindama, kad originalumas yra nebeįmanomas, ima žaisti su prasmių turiniu, užuot žaidusi su medžiaga, kaip tai darė meno kūrėjai iki šiol. Ir tai būtų gerai, nes idėja, kad ir kokia graži bei tyra ji būtų, įprasminta materijoje neretai nustoja savo pirminio sumanymo, tampa sunkiai suvokiama ir atpažįstama. Konceptualus menas, gal ir nekėlęs tiek estetinio susižavėjimo, vis dėlto net ir paprasčiausią kultūros vartotoją inspiruos įvairiausioms mintims: nuo asmeninės patirties iki visuomeninių stereotipų dekonstrukcijos.

Ir ypač tai pavyksta, jei tai nėra 1917-ieji, jei tai – ne Marcelis Duchampas ir ne jo "Fontanas", atneštas į meno galeriją. Juk pisuaras, kurį ir atnešė M. Duchampas, yra ir nepagarba menui, kuris vis tiek reikalauja sugebėjimo suvokti, kad autorius – ne koks nors santechnikos pramonės atstovas. Bet kartu dar yra ir Friedrichas Nietzschė, paskelbęs apie Dievo mirtį, dar anksčiau žmogų kaip aukštesniąją būtybę nukarūnavęs Charlesas Darwinas ar Zigmundas Freudas, šokiravęs pasaulį savo pareiškimais, kad žmogus pats valdo tik nedidelę dalį savo esybės. M.Duchampas, kaip ir minėtieji mohikanai, tokiu būdu tampa epochos, kuri apsireikš tik po gero pusamžio, šaukliais, pranašais ir nebyliaisiais ideologais.

Toks konceptualizmas imponuoja, daro įspūdį, verčia mąstyti. Bet kaip ir Mies van Rohe, sakęs, kad visa architektūra gali būtų modulinė, komponuojama iš vienodų elementų pagal konkretų poreikį, bet kartu nekentęs jo minimalistinį stilių kopijavusių architektų, taip ir mes galime ginčytis, ar konceptualus menas savo priešaušriu ir konceptualus menas tada, kai jis yra dominuojanti paradigma, yra tapatūs kokybės aspektu.

Ar tai vis dar kelia susižavėjimą? Ar pamatęs virtuvės aplinkoje patalpintą kaunietiškąjį Laisvės angelą suvokiantysis jausis originalus sakydamas: "Taip, juk laisvė iš tiesų įsižiebė, ruseno ir galiausiai kaip liepsna persikėlė į Sąjūdžio mitingus!"

Nors tai ir tiesa, daugiau tame nieko įdomaus ir nėra. Tad natūraliai kyla klausimas: byloti tiesą, ją paprasčiausiai įvaizdinant, iš tiesų yra toks didelis menas, ar vis dėlto ypač konceptuali kūryba turėtų remtis tuo, kad jos siekinys – prasminis gylis, siekis atrasti ir parodyti tas tiesas, kurios nėra matomos plika akimi?

Problema, matyt, yra susijusi su tuo, kad šiuolaikinis menas yra tapęs savotiška vadybos forma. Ir kalbu visai ne apie poreikį menininkui it profesionaliam sportininkui turėti jo interesams atstovaujantį vadybininką/agentą. Kalbu apie tai, kad pats meninis turinys jau mažai besiremia meno kokybe. Meno kūrinys pats neretai tampa vadybiniu, o ne kūrybiniu produktu.

Skaidra Trilupaitytė, savo monografijoje "Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika" apžvelgdama pastarąjį kultūros supratimo pasaulio sąrangoje periodą, pabrėžė, kad kūrybinės veiklos principų perkėlimas į verslo ir kitos (ne meninės) veiklos erdvę tapo tikru kiekvieno dirbančiojo siekiniu, nes kopti karjeros laiptais ir kilti dangoraižio aukštais didelėje kompanijoje niekas nebenori. Visi nori būti kūrybiški, laisvai samdomi, startuoliai – tad jaučiasi galį pabūti ne ko nors kito, o menininko, romantiško genijaus, rogėse. Atrodo, kad procesas abipusis – meninė kūryba taip pat į savo veiklą priima vadybos ir kitų nemeninių veiklų vykdymo principus.

Vakaruose ši praktika yra norma, savotiškas dėsnis, dėl kurio nesiginčijama. Nesakau, kad tai blogai, nes tikroji integracija visada yra gerai. Blogai, kai integracija yra suvokiama kaip unifikacija arba paprasčiausias dviejų ar kelių skirtingų dalykų padėjimas vienas šalia kito. O būtent taip atsitiko šioje Laisvės angelo instaliacijoje. Bent jau man ji nieko naujo nepasakė, o tik patvirtino vieną elemetarų dalyką, visiškai nesusijusį nei su laisve, nei su ta virtuvėje pūpsinčia ir laukiančia, kada galės išeiti į gatvę, laisve.

Tas dalykas – tai paveldo kaip ištekliaus suvokimas ir įveiklinimas išnaudojant netradicinės erdvės ir laiko kortą. Juk ne kasdien pamatysi Juozo Zikaro "Laisvę" savo akių lygyje, o tai, sutikime, banali ir beprasmė, tačiau vis dėlto įdomi patirtis. Ir ne kasnakt gali patekti į muziejų. O kur dar bažnyčių bokštai ir jų turistinis potencialas. Įdomu tai, kad vietos, į kurias patekti anksčiau reikėdavo tam tikro ypatingo statuso, gebėjimų ar bent jau užimti tam tikrą tarnybą – t.y. tam tikro sakralaus ritualo, dabar tampa prieinamos kone kiekvienam ir tampa savotiškais traukos objektais.

Žymus britų erdvės sintaksės teoretikas Billas Hillieris įdomiai aprašė tai, kaip bažnyčios ar kitos krikščionių šventyklos planas atitinka linijinio laiko, kuriame gyvena visuomenė, konfigūraciją. Anot autoriaus, prieangis skiria "publicum" ir "sacrum", pagrindinė salė – kaip "sacrum" erdvės kasdienybė – ir altorius. Jei į patekti iš "publicum" į "sacrum" yra paprasta, tai į apsidėje esančią altoriaus erdvę gali įeiti tik svarbiausiais savo gyvenimo momentais. Gimus, įeinant į suaugusiųjų pasaulį, sujungiant gyvenimą su kitu žmogumi ir galiausiai mirus. Na, arba kasdien, jei esi šventikas. Paradoksalu, bet kasdienybėje kiekvienas esame šventikas. Viskas vien tavo rankose, žmogau...

Taigi, pastaruoju metu sakralumo ir mitologinės dimensijos mūsų visuomenėje yra arba suasmenintos, arba trinamos iš viešojo gyvenimo. Juk socialiniuose tinkluose yra įprasta pasiskelbti atradus gyvenimo prasmę pasinaudojant viena ar kita dvasine metodologija, tačiau iš viešo gyvenimo ši kategorija išnykusi beveik galutinai. Taigi greit ateis laikas, kai tam, kad patektum į bažnyčią, turėsi susimokėti kokį nors paveldo/turistinį mokestį arba ateiti išimtinai Mišioms, nes kitu laiku ten bus įsikūręs ne Dievas, kaip skelbia Jėzaus mokymas, bet koks nors gidas ar paveldo animatorius.

Taigi, J. Zikaro "Laisvė" virtuvėje iš tiesų parodo, kad esminiai ir pamatiniai žmogaus ir visuomenės gyvenimo dalykai vyksta kasdien. Tai labai svarbu, nes negali laisvas būti tik paminklo matymo zonoje ar per valstybines šventes. Laisvas esi arba nesi: virtuvėje, duše, darbe ar net būdamas fiziškai pavergtas. Tačiau iš meninės kūrybos šiuo atveju norėtųsi daugiau nei vien tik parodinio erdvės transformavimo efekto. Ar tikrai virtuvėje subrendusi laisvė reiškia tik tiek, kad mes galime apžiūrėti klasikinę skulptūrą ją savotiškai desakralizuodami? Pati desakralizacija vėlgi nėra blogai. Nėra šventų ar nešventų materijos objektų, jie tokie tampa santykyje su laiku ir aplinka. Nėra baigtinių prasmių, jos nuolat kinta. Tad kritikuotinas ne bandymas perkurti paminklo prasmę, ne veiksmas, ne tai, ką jis rodo, bet tai, ko nesugeba padaryti. Nes iš meno kūrinio, ypač konceptualaus, norėtųsi daugiau nei vadybos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

.

. portretas
Gal reikėtų padaryti panašią instaliaciją Japonijoje. Kokioje nors jų šventykloje kokį nors Budą apkalti lentomis ir padaryti labiau prieinamą. .. Kiek galėtų Japonijos vyriausybė skirti pinigų?

kaka fonija

kaka fonija portretas
visi rėkia niekas nesiklauso

valdemaras

valdemaras portretas
atvejis, kai tekstas geresnis už meno kūrinį
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių