Menininkas, braižantis muzikinius miestų žemėlapius

Allardas van Hoornas – eksperimentuoti nebijantis menininkas iš Nyderlandų, jau beveik dešimtmetį braižantis neįprastus muzikinius miestų žemėlapius.

Pasitelkęs garso instaliacijas ir choreografinius performansus, šiuolaikinio meno kūrėjas architektūrą ir kitus mus supančius aplinkos objektus paverčia muzika. Kalbamės su įdomiu menininku apie tai, kaip Australijos aborigenų genčių papročiai įkvepia kurti, apie viešąsias miestų erdves ir žmones siejantį ryšį, kaip mus supanti aplinka menininko kūriniuose tampa muzika.

– "Miesto muzikos žemėlapiai" (angl. "Urban Songlines") – tęstinis, daugiau nei 50 garso instaliacijų ir performansų jungiantis projektas, jau tapęs savotiška jūsų, kaip menininko, vizitine kortele. Apie ką šis projektas ir kaip gimė jo idėja?

– 2009 m. perskaičiau anglų rašytojo Bruce’o Chatwino knygą "Songlines" (1987), kurioje autorius aprašė savo pažintį su australų aborigenais ir jų papročiais. Ypač įdomi man pasirodė aborigenų tradicija braižyti neįprastus muzikinius žemėlapius, dvasiškai sujungiančius ir puoselėjančius natūralią jų aplinką bei viešąsias erdves. Nedelsdamas ir pats užsisakiau skrydį į Australiją, kad daugiau sužinočiau apie šią tradiciją. Vienas keliaudamas namelyje ant ratų tyrinėjau neįprastus aborigenų žemėlapių kūrimo metodus, juos su jų žeme siejantį ryšį. Grįžęs iš kelionės pats ėmiau kurti muziką viešosioms mus supančioms erdvėms, miestams, gatvėms, tiltams ir aikštėms, kuriose praleidžiame tiek daug laiko. Tikiu, kad įsiklausydami į architektūrą galime suprasti kur kas daugiau apie mus su aplinka siejantį ryšį, nei tiesiog ją stebėdami arba joje gyvendami.

– Nuo projekto pradžios praėjus aštuoneriems metams, jau esate sukūręs muziką daugybei įvairių pasaulio kampelių. Kaip pasirenkate vietas, kurias įgarsinsite?

– Kartais, aptikęs vietą, kuri man atrodo ypač įdomi ir kurioje įžvelgiu daug potencialo, sukuriu jai garso kūrimo scenarijų ir tik tada mėginu surasti instituciją ir žmones, su kuriais bendradarbiaudamas galėčiau įgyvendinti idėją iki galo ir sukurti vietos garso takelį. Kitąkart įvairios institucijos kviečia mane kokia nors tema dirbti jų jau numatytose erdvėse.

Bet kuriuo atveju jei tik galiu, stengiuosi vietą, kurios muziką mėginu paskelbti, aplankyti dar prieš pradėdamas procesą. Stengiuosi pajusti vietą ir daugiau sužinoti apie jos dinamiką iš vietinių žmonių. Deja, tai įmanoma ne visada, todėl neretai norint pažinti vietą bent jau išoriškai, tenka atlikti išsamų nuotolinį tyrimą į pagalbą pasitelkiant internetinę programą "Google žemė" ir kitus internete randamus vietos vaizdus.

– Muziką savo projektams kuriate gan neįprastomis priemonėmis. Papasakokite, kaip aplinką sugebate paversti garsu?

– Įkvėpimo projektui sėmiausi iš Australijos aborigenų tradicijų savo kraštovaizdžio detales paversti dainomis. Muzikoje ir kalboje egzistuoja daugybė būdų garsams iš mus supančios aplinkos ir architektūros išgauti. Garsai gali gimti riedlentininkui ar šokėjui prisilietus prie įvairių paviršių arba pasitelkus echolokaciją ir elektromagnetinių laukų paieškas pastato sienoje. Būdų garsams išgauti yra pačių įvairiausių, svarbu tik, kad garsai išreikštų formą, nes būtent iš tokių garsų ir susideda mano "Miesto muzikos žemėlapiai".

Šį rudenį Kaune bus galima išgirsti slopinamą ir vėl išlaisvinamą garsą, kuris ilgainiui sukurs savotišką ritmą.

– Ką jums reiškia viešoji erdvė?

– Viešoji erdvė – tai vieta gyventi, žaisti, dirbti ir mylėti. Joje mes praleidžiame nemenką savo gyvenimo dalį, tačiau nesuteikiame jai tiek svarbos, kiek jos teikiame privačiai erdvei – namams. Šiuos mes individualizuojame apstatydami įvairiomis dekoro detalėmis. Mūsų patirtis viešosiose erdvėse yra ne mažiau asmeniška. Įsiklausydami į pastatus, aikštes ar tiltus galime sukurti dar intymesnį ryšį su aplinka.

– Šių metų Kauno bienalėje "Miesto muzikos žemėlapius" kursite ir Kaune. Gal galite užsiminti, kaip Kaunas skambės šį rudenį?

– Kaunas turi ilgą ir skaudžią istoriją. Aš nusprendžiau dirbti dviejose labai autentiškose šią istoriją menančiose vietose: Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, kuri sovietinės okupacijos metais buvo paversta Radijo gamykla, ir labai įdomioje bei savitoje vietoje tarp dabarties ir praeities, susidedančioje iš 26 Vienybės aikštės grindinio plytelių prie Karo muziejaus, skiriančių senąją ir naująją aikštės dalis.

Noriu, kad garsas šias dvi erdves suvienytų ištrintos istorijos atgimimo idėja, kviesiančia permąstyti mūsų santykį su praeitimi ir galima ateitimi, todėl šį rudenį Kaune bus galima išgirsti slopinamą ir vėl išlaisvinamą garsą, kuris ilgainiui sukurs savotišką ritmą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių