Menas, matomas ne tik akimis

Kokiais pojūčiais galime pažinti mus supančią aplinką? Mes galime ją matyti, užuosti, liesti, girdėti, netgi nujausti. Tokiais pat pojūčiais galime pažinti ir meną.

Kalbant apie vizualųjį meną, šis labiausiai mus paveikia savo spalvomis, formomis, vaizdais arba tų vaizdų sukeliamomis emocijomis. Kaip pamatyti meną, kai akys nemato nieko? Taktilinis, arba lietimu paremtas, pažinimas ir yra pagrindinė "Muziejaus neregiui" idėja – modernų ir šiuolaikinį meną pažinti ne matant, o liečiant.

Ši nuolatinė Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus ekspozicija yra itin įdomi ne tik neregiams bei silpnaregiams, bet ir žvitrų regėjimą turintiems žmonėms. Būtent čia be jokios baimės būti apšauktam kūrinius galima liesti. Tai, sakyčiau, yra netgi būtina sąlyga – liesti kūrinius tam, kad juos pažintum. Visi čia esantys kūriniai yra itin faktūriški ir pasiduodantys lietimu paremtam pažinimui.

"Muziejuje neregiams" eksponuojami gerai žinomų menininkų kūriniai. Čia savomis rankomis galima paliesti Roberto Antinio, Gintaro Kamarausko, Virginijaus Kašinsko, Auksės ir Dariaus Petrulių, Leono Striogos, Eimučio Markūno, Evaldo Pauzos ir kitų menininkų kūrinius – tai dažniausiai vizualiais pojūčiais paremtų parodų metu vargu ar būtų galima padaryti. Šalia šių menininkų kūrinių, prieš kelias savaites patogiai įsitaisė jaunųjų kūrėjų darbas "Johny Onefinger" ("Džonis Vienapirštis"). Darbo autoriai – Gintautė Teresė Juciūtė ir Mantas Zinkevičius.

Dailę Klaipėdoje studijavusi G.T.Juciūtė ir Vilniaus Gedimino technikos universitete architektūrą studijavęs, šiuo metu kinematografija besidomintis M.Zinkevičius taktiliniu pažinimu paremtame kūrinyje lankytojų rankoms sukuria naują būtybę – dirbtinį padarą. Šis padaras – tai, kaip teigia, patys autoriai, kateterinių šeimos atstovas, jo kūnas susideda iš darinių, panašių į šonkaulius, iš kurių išauga kateteriai. Spalva – juoda, kai kur pasirodanti kobalto mėlyna. Bene įdomiausia šio išgalvoto ir sukurto padaro dalis – žmogaus pirštas, kyšantis iš po šonkaulių. Simboliškai nurodant, kad be žmogaus rankų šis padaras nebūtų gimęs ir be žmogaus rankų nebus iki galo pažintas. Pirštas čia tampa visko pažinimo ir viso ko kūrimo įvaizdžiu. Žvelgiant į šį keistą kūrinį, jis iš tiesų primena neaiškų šliužą, vabalą ar kitokį bestuburį padarą, turintį galybę ataugų, kuriomis juda ir maitinasi.

Apie "Džonį Vienapirštį", kolektyvinę kūrybą ir taktilinio meno niuansus – pokalbis su abiem menininkais. Atsakymai į klausimus – kaip ir "Džonis Vienapirštis" – bendras jų kūrybos vaisius.

– Pati idėja – kūrinys, atrodo, turi itin daug prasminių sluoksnių – tai ir savotiški žmogaus plaučiai, ir unum digitum (vienapirščio) gyvio sukūrimas. Jūsų pačių nuomone, kur yra šio kūrinio stiprybė?

– Manome, kad kertinė meno paskirtis yra padėti žmogui pajusti, stimuliuoti žiūrovo / lietiko viduje emocijas ir paskatinti jas pastebėti, suprasti. Džonis yra specialiai kurtas lytėti, nuosekliai skenuoti, atpažinti. Tai keistas daiktas, turintis vardą ir pavardę, tad yra ne tik gyvas, bet ir asmuo, tačiau nepanašus į nieką, ką yra anksčiau tekę lytėjimu tyrinėti. Netikėtai rastas pirštas yra netikėtumas, pokštas.

– Liečiamasis menas – ko reikia norint perteikti toai, ko negalima pamatyti? Ką duoda kūrinio nematymas, tik lietimas?

– Neregiai yra įpratę prie gyvos ir negyvos aplinkos, viskas, ką jie pažįsta, yra tikra ir natūralu. Regintieji yra matę gausybę keisčiausių iliustracijų, komiksų, filmų – daug realybėje neegzistuojančių gyvių ir daiktų. Mūsų noras buvo paskatinti lytėjimu įvertinti kuriam – daiktų ar gyvų padarų – pasauliui priklauso Džonis. Tyrinėjant jį nuo viršaus iki apačios žmogus turi pats nuspręsti, kas tai yra, ką jis liečia, rasti kažką pažįstamo ir netikėto, rasti, kaip tai sujungti į vientisą prasmę. Tam tikra prasme liečiantysis taip pat dalyvauja Džonio identiteto ir vietos pasaulyje ieškojimuose.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių