Menas jaunuoliams tampa kompasu ieškant savęs

Periferijoje populiarus sportas, o vietos bendruomenės kartais turi mėgėjų teatro kolektyvus ar rengia šventes. Kodėl to nepakanka ir svarbu rodyti profesionalų teatrą? Teatras, anot R. Klezio, dovanoja tokių patirčių, kokių nesuteiks sporto ar pramogų klubas.

„Mėgėjų teatras – gerai, tačiau būtina matyti ir profesionalią kūrybą, – sako menininkas. – Pradėjus rodytis spektaklius mokyklose, vis dažniau iš mokinių sulaukiu asmeniškų žinučių instagrame: „Sveikas, gal gali atvažiuoti su spektakliu?“ ir nurodo mokytojų kontaktus. Tai nuostabu, rodo mokinių susidomėjimą, alternatyvaus laisvalaikio praleidimo poreikį. Aš ir pats paauglystėje turėjau galimybę lankyti tik sporto užsiėmimus, o būčiau norėjęs tikrai daugiau. Tai, ką suteikia menas, negali suteikti jokia kita veikla. Esu tuo įsitikinęs pats dabar ir kurdamas, ir dirbdamas pedagoginį darbą.“

Pasitinku juos prie pat durų, paprašau kokios nors pagalbos, pavyzdžiui, sunešioti kėdes. Taip siekiu, kad pagrindiniu akcentu taptų ne teatras, bet dialogas su žmonėmis.

– Dažnai meninės edukacijos veikia per programą „Kultūros pasas“. Mokyklos neturi didelių išteklių pasikviesti įvairių kūrėjų ar skirtas programas. Ką patartumėte renkantis menines veiklas, skirtas moksleiviams?

– Puiku, kad yra „Kultūros paso“ programa. Tačiau, mano nuomone, 12 eurų mokiniui visiems metams yra per mažai. Juolab kad daugelis veiklų nesusijusios su menais. Visa atsakomybė, ką jie pasirinks, tenka mokytojui. Mokytojai irgi nebūtinai gali žinoti apie visas „Kultūros paso“ siūlomas programas.

Manau, būtų puiku, jei atsirastų tam tikra bendruomenė ar grupė, kurioje „Kultūros paso“ edukacijų dalyviai dalytųsi savo patirtimi. Taip išsirinkti iš didelės sistemos pasiūlos taptų lengviau. Renkantis turėtų būti orientuojamasi į mokinius ir tai, ko norėtų būtent jie.

D. Putino nuotr.

– 2022 m. su teatru „No Shoes‘‘ aplankėte 37 savivaldybes ir parodėte 52 spektaklius, kuriuos pamatė apie 4 500 vaikų ir jaunuolių. Vien monospektaklį paaugliams „Dulkėti veidrodžiai“ parodėte 42 kartus. Kritikė Laura Šimkutė pasirodymą įvardijo kaip nemeilės padarinių manifestaciją. Kodėl būtent šį spektaklį pasirinkote rodyti jaunimui periferijoje?

– Kai kūriau, pirmiausia numačiau, kad jis bus rodomas įkalinimo įstaigose. Paskui supratau, kad būtent mokiniai yra tikslinė šio pasirodymo auditorija. Tai istorija apie jauną žmogų, gyvenantį mažame miestelyje, bandantį išplaukti iš nemeilės liūno: personažą supa žalinga aplinka, priklausomybės, patyčios, nusikalstamos veiklos, iš kurių jis stengiasi ištrūkti. Ši tema ypač aktuali regionuose gyvenančiam jaunimui. Tai jų istorijos. Žinau tai iš asmeninės patirties.

– Po kiekvieno spektaklio vyksta pokalbis su mokiniais, aptarimas, diskusija. Kodėl tai svarbu?

– „No Shoes‘‘ teatro moto – dalytis gera. Mums svarbus kiekvienas dalyvis, svarbu užmegzti gyvą ryšį, svarbus dialogas, tikras kontaktas su kiekvienu atėjusiu ir galimybė tiek man, tiek žiūrovams pasidalyti patirtimi. Kai rodome režisierės I. Jackevičiūtės kurtus spektaklius kūdikiams, ji visuomet mini, kad turime užmegzti akių kontaktą su kiekvienu vaiku ir tėvu. Tai svarbu ir vaidinant paaugliams.

Mezgu kontaktą dar prieš spektaklį: pasitinku juos prie pat durų, paprašau kokios nors pagalbos, pavyzdžiui sunešioti kėdes ar sutvarkyti apšvietimą. Taip siekiu, kad pagrindiniu akcentu taptų ne teatras, bet dialogas su žmonėmis, o pasirodymas būtų pagrindinė priemonė gilesniam pokalbiui ir ryšiui. Tad ryšio užmezgimas ir diskusija po spektaklio labai svarbu.

– Kokias temas, problematikas ar interesus apčiuopiate dirbdamas su paaugliais ir jaunimu?

– Nepasigilinus gali pamanyti, kad šiuolaikinis jaunimas gyvena visai kitaip, nei gyvenome mes. Tačiau yra amžinų temų. Visiems rūpi meilė ir įvairios temos, besisukančios aplink tai. Kita tema – savo tapatybės paieškos. Labai aktualūs ir aštrūs klausimai: kas aš esu, kuo noriu būti? Po kiekvienos diskusijos kviečiu pakelti rankas tuos, kurie žino, kuo nori būti. Dažniausiai rankas pakelia vos keli mokiniai iš 120. Tai – bėda. Pats, kai buvau abiturientas, patyriau tai: nežinojau kur stoti, o priėmimo į aukštąsias dokumentus už mane užpildė sesuo. Kai vienas ar kitas jaunuolis po spektaklio pasidomi aktoryste, raginu juos siekti savo svajonės.

D. Putino nuotr.

– Kokių reakcijų rodydamas spektaklius mokyklose paaugliams dažniausiai sulaukiate?

– Daugelis jaunuolių užmiestyje teatrą mato pirmą kartą savo gyvenime. Spektaklių stebėjimas reikalauja tam tikros etikos. To savaime neišmokstama, reikalingi įgūdžiai. Jų neturint nutinka ir juokingų, ir ne visai juokingų situacijų. Būna, vaidindamas klausiu kokio retorinio klausimo, o į jį ima ir atsako. Arba daug plepa, komentuoja, atsistoja, pasivaikšto, persėda į kitą vietą ir pan.

Spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“ yra viena scena, kur mano vaidinamas personažas konfliktuoja ir mėto obuolius į sieną. Vieno spektaklio metu, kaip įprastai, mečiau tris obuolius ir staiga vienas mokinys sako: „Dar!“. Tada mečiau dar. Jis neatstojo ir ėmė garsiai reikalauti dar ir dar. Galiausiai išmėčiau visus, gal 20 obuolių, į sieną. Susikūrė ypatinga atmosfera. Vėliau, jau diskusijos metu, kalbėjomės apie tai ir mokinys pasakė, kad jam tiesiog norėjosi matyti vėl ir vėl į sieną atsitrenkiant dūžtančius obuolius. Taip jis tapo ne tik žiūrovu, bet ir spektaklio bendrakūrėju. Interaktyvumas – kita svarbi „No Shoes‘‘ teatro meninė idėja.

– Kokios dar istorijos lydi pasirodymus mokyklose?

– Kartą vaidinant mokiniai pirmąsyk apsilankė ugdymo įstaigoje esančioje aktų salėje, kurią mums atrakino. Erdvė buvo labai skurdi, šildoma šildytuvais, niekas nežinojo, kur yra kištukiniai lizdai, kaip reguliuojama šviesa. Tuo tarpu sporto salė buvo renovuota.

Kito apsilankymo pas jaunuolius metu, kai į sceną kartu su manimi skaityti už kelis personažus kviečiau du mokinius, pats to nežinodamas pasikviečiau vaikiną, kuris labai mikčioja. Tas momentas, kai turi pakviesti sau partnerius iš žiūrovų salės, labai trumpas. Išgirdęs jį prisistatant akimirką sudvejojau, ar nereikėtų pasikviesti kito mokinio. Tačiau tiesiog jo paklausiau: „Sugebėsi paskaityti?“, o jis atsakė: „Aš sugebėsiu.“ Tvirtu žingsniu nuėjo ir paskaitė. Visi sukluso. Tačiau buvo puiku. Jis susiėmė ir tai padarė labai gerai, taip pelnė visos auditorijos pagarbą. Diskusijos metu labai daug kalbėjome apie tai, kaip kartais reikia tiesiog išdrįsti.

– Kaip pasirenkate vietoves, į kurias keliaujate rodyti spektaklių ir dirbti su jaunimu?

– Rengdamas projektus visąlaik bedu pirštu į tam tikrą regioną ir jei ten pasirodymas nebuvo rodytas, pasirenku jį. Tad vietoves pasirenku visai atsitiktinai. Į lankytas vietoves grįžtu tuomet, kai sukuriu naują spektaklį. Taip dažnai aplankau ir Jonavos rajoną, iš kurio esu kilęs. Su „Kultūros paso“ programa patvirtinu visas edukacijas, kurių pageidauja mokyklos, nesvarbu, ar tai Kretinga, ar Vilniaus rajonas, randame datą, susėdame ir važiuojame. Pavyzdžiui, gruodį į Kretingą vykau tris kartus ir čia vėl lankysiuosi šiais metais. Kelionė pirmyn ir atgal užima septynias valandas, tačiau visuomet verta. Tolimos vietos labai nustebina.

– Kas jums pačiam yra teatras?

– Dialogas. Labai mėgstu interaktyvius spektaklius, kur dažniausiai gali pabendrauti su žiūrovu, gali jį įtraukti, jausti jo pulsą ir taip kuri ryšį, o ne tik padedi jam iš toli matomą gyvą paveiksliuką.

L. Vancevičienės nuotr.

– Kaip apibendrintumėte praėjusius metus?

– Tai buvo sunkūs, bet labai turtingi veiklos metai. Jie atvėrė akis ir darsyk įrodė, kad būtent tai, ką darome, turi augti, plėstis ir suteikti galimybę tiek kūrėjams, tiek jauniesiems žiūrovams susitikti ir patirti meną.

– Baigiantis 2022-iesiems „No Shoes“ teatras tapo Menų spaustuvės rezidentu. Kokius tikslus keliate šiais metais?

– Daug važinėjame po Lietuvą, tad žiūrovai dažnai teiraujasi, kada mūsų spektaklius pamatys Vilniuje. Labai džiaugiamės, kad, tapę ilgalaikiais Menų spaustuvės rezidentais, su žiūrovais galėsime susitikti ir pačioje sostinės širdyje, Gedimino kalno papėdėje. Planuojame rodyti jau sukurtus spektaklius kūdikiams, vaikams ir jaunimui. Taip pat sostinės publikai pristatysime mūsų bendrą kūrybą su J. Miltinio dramos teatru, Kauno kameriniu ir „Auros“ teatrais. Numatytos dvi premjeros paaugliams ir dvi – mažiems vaikams. Taip pat – edukaciniai projektai jaunimui, mokymai mokytojams, ankstyvojo teatro užsiėmimai patiems mažiausiems. Nekantraujame imtis darbų ir susitikti su žiūrovais, nes dalytis kūryba – gera.

Kas: Teatro „No shoes“ ir Kauno kamerinio teatro spektaklis „7 ratai“. Vaikams nuo 3 metų.

Kur: Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada: Sausio 15 d. 18 val., vasario 19 d. 12 ir 14 val.