Meilė prabyla šokio ir vokalo kalba

  • Teksto dydis:

Gruodžio 30 d. atnaujintoje Kauno kultūros centro salėje kauniečiai turės dar vieną galimybę išvysti Misterijų teatru pasivadinusį susivienijusių scenos menų atlikėjų premjerą – šokio ir vokalo spektaklį "Meilė".

Tai jautrus psichologinis spektaklis, gvildenantis amžinąją meilės temą, atspindintis kiekvieno mūsų paklydimus ir ieškojimus, prigimtinę meilę, visa griaunančius ego žaidimus ir artėjimą prie suvokimo, kad per meilę mes esame vienis.

"Meilės" kūrybinė ir artistų komanda – Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto artistas, choreografas Gintaras Visockis (G.V.), šokėja Viltė Kazlauskaitė (V.K.), viena pagrindinių KVMT solisčių Kristina Siurbytė (K.S.) ir neseniai prie komandos prisijungusi solistė Sandra Lebrikaitė (S.L.). Apie meilę, išreiškiamą šokiu, muzika ir žodžiais, – pokalbis su kūrėjais.

– Kokia buvo pradžia? Kas paskatino nerti į meilės temą?

V.K.: Man atrodo, kad mes visi visada gyvename meilės apsupti, daugiau ar mažiau tai įsisąmoninę. Tik tai nėra tik vyro ir moters meilės tema, tai labai plati meilės tema – ir meilės sau, meilės gyvenimui, meilės artimui, meilės viskam, kuo pasirenkame tikėti, tiesiog meilės... Su branda ateina vis tikresnis suvokimas apie meilės šaltinio buvimą savyje, prigimtinę meilę ir ego vaidmenį, kuriuo jis viską griauna, sukuria iliuzijas apie meilę. Ir kaip daugelis žmonių patiria vidinius pažeidimus, tik ne dėl meilės, o savo ego žaidimų, kuriuos retas kuris įsisąmonina... Tai tiesiog pribrendo viduje ir vieną dieną atėjo kaip minčių, suvokimų srautas, tarsi iš dangaus. Reikia spektaklio. Ta tema ir spektaklio vaizdai man tarsi vaidendavosi nuotrupomis išgirdus tam tikrą muziką. O vieną dieną žodžiais susidėliojo esmė, kurią papasakojau K.Siurbytei. Nuo to viskas prasidėjo. Tuomet pakvietėme G.Visockį, ir jis iš karto sutiko imtis choreografinės spektaklio dalies ir šokyje įkūnyti spektaklio veikėją – Vyrą.

K.S.: Žmonėms reikia šios temos, nes ji amžina kaip gyvenimas, kaip visata.

– Gintarai, kaip reagavote sulaukęs pasiūlymo imtis Vyro vaidmens spektaklyje "Meilė" ir pačiam kurti choreografiją?

G.V.: Kurti ir šokti kažką naujo visada yra malonumas, stimulas. Ir taip – tai pirmas mano individualus choreografo darbas – visas šokio spektaklis. Anksčiau choreografiją kurdavau su kolega. Taigi niekaip negalėjau atsisakyti.

– Atrodo, kad jūsų kūrybinė komanda vieni kitus papildo, nesate griežtai pasidaliję kūrėjų etiketėmis. Taip kurti lengva ar sunku?

K.S.: Taip, mūsų komandoje nėra griežtų pareigybių ir atsakomybių. Net pati komanda yra kintanti. Manau, taip kurti yra įdomu. Lengva ar sunku, sunku pasakyti, nesu kūrusi kitaip. Galbūt lengviau, nes yra daugiau pasiūlymų, nors kartais dėl to nutolstama nuo pradinės idėjos. Bet tai gali būti tiek gerai, tiek blogai.

V.K.: Man patiko mūsų kūrybinės komandos persiliejimas. Kai vieni kitus papildė, išjautė, kiekvienas perėmė tas funkcijas, kurias geriausiai išmanė. Man rodos, kad kiekvienas buvo išgirstas ir labai harmoningai iš visų kūrybinės srovės gimė vienis – spektaklis "Meilė".

– Jūsų spektaklyje pinamas šokis, vokalas, specialiai filmuotos vaizdo projekcijos, prozos tekstai, ir tai neatrodo eklektiškai ar su siekiu nustebinti. Kaip pavyko viską harmoningai sujungti?

V.K.: Nebuvo siekio nustebinti. Man rodos, šiandienos teatruose to gana daug, kai siekiama tiesiog šokiruoti žiūrovą. Nemėgstu to, net ir savo artmoje šokio sferoje labiausiai myliu tuos atlikėjus, kurie žiūrovui kalba savo dvasia, o ne tik siekia nustebinti ypatingais gimnastikos gebėjimais, akrobatika. Visa tai gražu, bet trumpam. Ir tik kol neatsiras kitas, kurio fiziniai gebėjimai bus dar geresni. O kalbėjimas su žiūrovu dvasia yra unikalus.

Taigi ir visi jūsų išvardyti elementai jungėsi ir pynėsi iš jausmo, dvasios kalbos, o ne siekio stebinti. Į kiekvieną šokį, vokalinį atlikimą, projekcijas ir tekstus buvo įdėta prasmė, kuri tarsi keliavo iš vienos rankos į kitą. Tik tiek, kiek reikia, ne per daug ir ne per mažai. Manau, kad tarp visų išraiškos priemonių įsivyravo pusiausvyra. Pavyzdžiui, ir moteriško balso vokalinėms partijoms kaip atsvara ir papildymas girdimas Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriaus Dainiaus Svobono balsas, vienas gražiausių balsų Lietuvoje, įskaitantis prozos tekstus. Tai harmonija.

– Gintarai, kaip gimė "Meilės" choreografija? Kas jums buvo svarbiausia ją kuriant?

G.V.: Kažkaip labai lengvai viskas gimė. Man viskas buvo tarsi padėta ant lėkštutės – kiekvieno šokio idėja, charakteris. Viskas tekėjo lyg nenutrūkstama srovė, jei ir buvo kelios užtvankos – jas be vargo įveikėme ir viskas sutekėjo taip, kaip ir turėjo būti.

Choreografijos kūrimas – tarsi knygos rašymas. Tik man pačiam daug lengviau viską sušokti, nei dabar sudėti į žodžius. Žiūrėdamas spektaklį, žiūrovas turi viską skaityti lyg knygą, suprasti, suvokti. Man tai svarbu. Žiūrovai, jau matę "Meilės" spektaklį, labai gerai viską perskaitė, suprato mūsų kalbą, taigi galiu džiaugtis, kad viskas pasisekė. Aš laimingas.

– Gintarai, Vilte, poroje šokate pirmą kartą. Ar lengva buvo atrasti sąlyčio taškų?

V.K.: Man buvo lengva ir paprasta. Apskritai, galvojant apie kūrybinį duetą su Gintaru, pavartočiau būtent žodį "lengvumas". Tai kūrybinė, darbinė atmosfera, jausmas. Gintaro pasirinkimas šiam spektakliui man reiškė tai, kad aš pasitikėsiu juo 100 proc. ir duosiu laisvę kurti. Man rodos, kad rinkdamasis žmogų spektakliui negali pasitikėti juo tik iš dalies – arba taip, arba ne. Pasakodavau apie veikėjų jausmus, jis labai greitai suvokdavo ir išversdavo tai į choreografinę kalbą – labai jautrią, estetišką, bendražmogišką, kurią lengvai gali suvokti bet kuris žiūrovas.

Nuo pirmų repeticijų Gintaras tapo ir mokytoju, duodančiu pamoką – būti dviese, o ne vienai. Dar turiu kur tobulėti. Jis  puikus, jautrus, charizmatiškas partneris. O tai, kad daugeliui žiūrovų atrodo, kad kartu šokame seniai, ir kad visiškai patiki mūsų emocine išraiška, tik parodo, kad scenoje pavyko sukurti puikų duetą.

G.V.: Visada sustojus į porą, tiek vyras, tiek moteris derinasi, perpranta vienas kitą. Juk kiekvienas turi savo patirtį, pajautimą. O kiekvienas iššūkis visada yra galimybė kurti.

– Kristina, jūsų pasirinktuose dainuojamuosiuose kūriniuose nedaug žodžių, daug vokalizacijos. Ar tuo siekėte didesnio paveikumo žiūrovui, kad kiekvienas suvoktų pagal savo asmeninę patirtį?

K.S.: Taip, mano atliekami kūriniai, išskyrus du, yra vokalizacijos. Pastaruoju metu man norisi būti kažkur užkulisiuose, nematomai, gal tai susiję. Sunku pasakyti, bet toks jausmas, kad žodžiai tik viską sugadina, ypač atskleidžiant tokią temą kaip meilė. Konkrečiame spektaklyje mano personažas tarsi įkūnija Meilę. Tiesą sakant, buvo gan baisu imtis jos, nes tai absoliutas. Mano manymu, tik dėl to radosi visata ir gyvybė, nes Dievas lygu meilė, o vaidinti Dievą yra gan akiplėšiška... Bet džiaugiuosi, kad tai nevyko prieš penkerius ar dešimt metų, nes tuomet meilę suvokiau gerokai kitaip. Taigi nepersistengdama ėmiau atsiverti tai būsenai, bet ne lengvai paviršutiniškai, o iš esmės. Ir būtent tuomet, man rodos bent pojūčių krašteliu suvokiau, kas tai.. Suvokti meilės absoliutą gali neužtekti tūkstančių gyvenimų, taigi vis tiek jaučiuosi diletante, bet... suvokiau, kad meilė nėra emocijos, ji nieko nelemia ir nekeičia. Ji amžinai yra, nepriklausomai nuo to, kaip mes, mirtingieji, ją suvokiame ar nesuvokiame, teigiame ar neigiame. Ji tiesiog yra. Ir ji nekintanti, nes absoliuti. Ji yra visada, bet žmonės mėgsta svaidytis teiginiais, kad jos nėra, nes nusivilia savo meilės objektu ar savimi, nusivilia santykiais, nusisuka nuo meilės, tai bandėme parodyti savo spektaklyje. Bet meilė egzistuoja nepaisant mūsų tikėjimo ar netikėjimo.

– Įkūnydama Meilę stebite žmonių ego žaidimus, paklydimus...

K.S.: Mes, žmonės, dažnai norėtume nutolti nuo mums suteiktos laisvės... Norime įkalinti save ir savo artimą ribotų suvokimų kalėjime. Kaip ir meilę norime dusinti ir apriboti, ir labai pykstame, kai mums nepavyksta sukontroliuoti savo meilės objekto. Jei pamilstame žmogų, esame linkę jį uždaryti į narvelį ir trokšti jo giesmių tik mums, nes mes taip norime ir manome, kad tai yra meilė.. Bet, deja, tai nėra meilė, tai yra kalėjimas. Meilė suteikia sparnus ir laisvę. Ir suteikdami laisvę žmogui, kurį mylime, mes galime deklaruoti meilę. Ech, ši tema tokia plati, kad galima kalbėti savaites, mėnesius, metus ir vis tiek negebėti pasakyti esmės.

– Sandra, Kristiną užgulus premjeroms Kauno ir Panevėžio muzikiniuose teatruose, įsiliejote į "Meilės" artistų komandą ir įkūnijote Meilę. Kaip jums sekėsi?

S.L.: Maniau, kad bus lengviau. Kristina mane nuteikė, kad bus paprasta, ir patarė nesijaudinti. Bet, tiesą sakant, kūriniai nėra lengvi, jei nori juos atlikti taip, kad jie paliestų klausytojo sielos gelmes. O žiūrovą paliečia tik toks dainavimas, kuris nesukelia atlikėjui kažkokių nepatogumų. Tad teko tikrai paplušėti. O komanda – puiki! Mes vieni kitus labai palaikome. Nors labai neseniai su visais susipažinau, bet jaučiu, kad tapome tikrai artimi. Pats Meilės vaidmuo yra daug sudėtingesnis, nei iš pradžių galėtų pasirodyti. Ji gili, kiekvieno suvokiama kiek kitaip, nors yra ta pati. Žmogui įkūnyti jausmą iš esmės nėra lengva.

– Sulaukėte palankių žiūrovų įvertinimų dėl savo nuostabaus balso tembro ir jautraus atlikimo. Kai kurie vokaliniai kūriniai itin sudėtingi. Kas padeda juos sudainuoti įtaigiai, jautriai?

S.L.: Aš visada stengiuosi dainuoti ne natas, o mintį ir emociją, ir smagu, kad tai pasiekia žiūrovą. Manau, kad jei nuoširdžiai, atvira siela gyveni spektaklyje, tai įvyksta.

– Kristina, Vilte, tai ne pirmas kartas, kai jūs dirbate kaip kūrybinė komanda. 2015 m. pastatėte "Šviesos misteriją", kur taip pat buvo daug jausmo, gylio, šviesos. Kas paskatino kurti kitokį teatrą?

K.S.: Jau kurį laiką pasigendu teatre harmonijos, šviesos ir meilės temų. Visi spaudžia probleminį egzistencinį pedalą ir jis išties yra svarbus. Bet bendraudama su žmonėmis pastebiu, kokie pavargę, išsekę ir be vilties jie yra. Ir jei gilinsi jau ir taip nepaprastą jų kasdienybę, žmonės gali prarasti paskutinę viltį gyventi. O juk gyvenimas yra neįkainojama dovana, kurios reikšmę, deja, mes suvokiame tik ištikus dramatiniams įvykiams ar netektims. Norėjosi pakylėti žmones, užlieti juo šviesa ir meile, kad atėję į mūsų spektaklius jie pailsėtų ir prisimintų esmę, kas išties svarbu, o kas ne. Taigi Misterijų teatras – tarsi gydomoji teatro alternatyva pavargusiems ar praradusiems viltį.

V.K.: Aš pati visose srityse ieškau gylio. Prasmė man labai svarbi. Labai myliu šokį, ypač griežtai nesusietą su konkretaus šokio stiliumi, o tokį, kuriame labiausiai kalba jausmai. Suprantamą, estetišką, jautrų, emocionalų. Tokio šokio man norisi daugiau. Aiškių stilių šokis, žinoma, turi savo gerbėjus, bet norisi priartėti dar arčiau ir kitaip, norisi daugiau kalbėti dvasia. Tai pasakytina apie viską – muziką, vokalą, projekcijų panaudojimą.

Pamenu, vieną vasarą buvo grįžusi sesuo iš Italijos, dairėsi, kokiame spektaklyje apsilankyti. Tuo metu rodė tikrai gerą spektaklį, bet ji pasvarstė ir nenuėjo. Kai paklausiau, kodėl, atsakė: kad ir puikus spektaklis, vis dėlto tai tragedija, ir ji pagalvojusi, kad nenori į save įsileisti viso to negatyvo – pykčio, pavydo, žudynių, norisi šviesos. O ten jos nėra. Tuomet susimąsčiau apie vyraujančias tendencijas. Neseniai skaičiau komentarą žmogaus, kuris pasisakė, kad žmonės Lietuvoje instinktyviai saugosi teatro, nes ten dabar vyrauja negatyvas. Liūdna. Taip, yra daug puikių pastatymų, kurie imasi operuoti žmogaus vidų per negatyviąją žmonijos prizmę, išjudina kažką. Bet ne tiek daug spektaklių suteikia šviesos, kuri iškeltų. Ir ne visi yra tokie stiprūs, kad paskui susitvarkytų su ta tamsa, kuri iškyla. O tuomet kas? Depresija?.. Todėl man tai tik patvirtina įsitikinimą ir siekiamybę, kad scenos menu galima ir reikia operuoti žmogaus vidų, bet tik tam, kad paskui visų buvusių skaudulių vietą pripildytum šviesos, lengvumo, prasmės, gylio ir jautrumo vienas kitam.

Kas: Misterijų treatro spektakllis "Meilė".

Kada: Gruodžio 30 d. 18 val.

Kur: Kauno kultūros centre.

Bilietus platina bilietai.lt



NAUJAUSI KOMENTARAI

Taip

Taip portretas
Ar matėte, kad galite įvertinti? Ar vertinate tai, ko nematėte? :)

Jo

Jo portretas
visokių chaltūrščikų projektų dabar priviso. Ant kiekvieno kampo kažkas tipo meną daro. Bet kokia kaina siekia iš patiklių žmogelių eurą išspausti.
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių