Meilė gyvūnams atvedė į Tailandą

Vilniaus pakraštyje gyvenanti buvusi kaunietė Beatriči Lašaitė šią vasarą pagal tarptautinę savanorystės programą dirbo nacionaliniame Tailando gyvūnų globos parke.

Mokykla džiunglėse

"Aš nuo vaikystės ir dabar, būdama vienuoliktokė, mylėjau ir myliu gyvūnus. Ne vieną esu išgelbėjusi nuo pražūties, parsinešusi iš gatvės į namus, suradusi jiems naujus šeimininkus. O tas gyvūnų globos parkas Tailande patraukė mano dėmesį dar ir tuo, kad jame, be šunų ir kačių, gyvena ir drambliukai", – neslėpė pasirinkimo priežasties Beatriči.

Jaunutė mergina, savarankiškai atskridusi į Tailando sostinę Bankoką, autobusu pasiekė šiaurinę, turistams mažai pažįstamą šalies dalį, kur ją pasitiko tarptautinės savanorių programos kuratorė ir išsiuntė autobusiuku į džiunglėse įsikūrusį miestelį Mae Sariang, kuriame gyvena maždaug 10 tūkst. gyventojų. "Tame miestelyje aš porą savaičių mokiau 5–14 metų vaikus anglų kalbos ir buvau sužavėta jų noru mokytis. Mat jie žino – pramokę angliškai, galės kažkur išvažiuoti, daugiau uždirbti. Beje, ten prieš pamokas kiekvieną dieną giedamas himnas, pakeliama šalies vėliava, pagerbiamas miręs karalius, o į klasę einama be batukų", – aiškino Beatriči.

Anglų kalba ir gaidys

"Kontaktas su mokyklos vaikais buvo nuostabus, išskyrus tuos atvejus, kai pro nuolat praviras klasės duris iš mokyklos kiemo įlėkdavo gaidys ar įbėgdavo šuo – tuomet vaikai pamiršdavo anglų kalbą ir urmu puldavo gaudyti gaidį ar šunį. Paskui sugautuosius triukšmingai išlydėdavo pro duris į kiemą, kur šie gyvūnai taikiai gyvena drauge su vištomis", – savo laiške iš Tailando Beatriči rašė savo močiutei Sigitai į Kauną.

Beatriči po poros savaičių darbo minėtoje mokykloje išvyko giliau į džiungles, į nacionalinį dramblių parką, kurį 2002 m. įkūrė  turtinga tailandietė Lek Chailert. Dabar didžiulėje 101 ha parko teritorijoje gyvena 72 įvairaus amžiaus gražiai atrodantys drambliai. Dauguma jų buvo išpirkti iš cirkų, kuriuose šie gyvūnai patyrė daug kančių – tai liudija atvežtų į parką iš cirkų ar iš nelegaliai juos laikiusių žmonių dramblių nuotraukos. Tose nuotraukose matyti, kokie tie gyvūnai buvo suvargę, ligoti.

Savarankiška kelionė į visiškai nepažįstamą šalį, susitikimai su įvairiais žmonėmis, įgytos patirtys, užsimezgusios pažintys – neįkainojamas turtas.

Kokio amžiaus dramblys?

Pasak Beatričės, parkas dramblius išperka ne už pinigus, o maino į kokį nors nekilnojamąjį turtą. Pavyzdžiui, į žemės lopinėlį. Parkas taip elgiasi todėl, kad nenori, jog cirkas už gautus pinigus nusipirktų naują dramblį ir vėl jį žalotų.

"Mačiau, kaip atrodo neseniai išvaduoti iš cirkų šie keturkojai artistai – jie visi buvo žaizdoti. Man teko padėti parke dirbančiai veterinarijos gydytojai dezinfekuoti atviras dramblių kūno žaizdas, gydyti nuospaudas neįprastoje vietoje – ant šių gyvūnų nugaros. Nuospaudos susidarė nuo balnų, ilgai vežiojant žmones ant nugaros, o žaizdos – nuo smaigų, kurias šie gyvūnai badomi mėginant juos priversti eiti ir pan. Žaizdotos ir jų ausys, nes jos labai jautrios – tai žinodami buvę šių gyvūnų šeimininkai gnaibė ausis specialis gnybtais, siekdami priversti dramblį žengti norima kryptimi", – teigė Beatriči. Beje, pagal raukšlių kiekį prie dramblių ausų sprendžiama apie jų amžių.

Teko ir gudrauti

Iš Beatriči pasakojimo buvo nesunku suprasti, kad ji susidraugavo beveik su visais drambliais ir mažuoju, vos pusantrų metų drambliuku: šaukdavo juos vardais, šerdavo, maudydavo prie upės itin karštomis dienomis. Tačiau buvo dramblių, bijančių žmonių. Tokie gyvūnai rinkdavosi atokiau nuo kitų savo gentainių, prisileisdavo tik jiems gerai pažįstamus šio parko darbuotojus. Mat ankstesniame, iki parko, gyvenime tokie drambliai buvo prisikentėję nuo dvikojų padarų.

Dramblių bandos turi savo vedlius, kurie dažniausiai yra jauni, tvirti drambliai, galintys vadovauti savo artimų ir tolimesnių giminaičių sambūriui. Dramblys vedlys veda savo bandą pusryčių ar pietų, žengdamas paskui žmogų vedlį. Įdomu, kad drambliai, kaip ir žmonės, sulaukia brandos, būdami 20-ies metų. Kartais kuri nors banda su drambliu vedliu priešakyje užsispiria ir neina, pavyzdžiui, nakčiai į erdvų aptvarą. Tada mes kelyje į tą aptvarą pridedame jiems skanėstų: kukurūzų burbuolių, cukranendrių stiebelių ir pan. Ir jie, rinkdami nuo kelio vaišes, nejučia atsiduria aptvare", – pasakojo pašnekovė.

Židiniai per kaitrą

Anot Beatriči, parko etatiniai darbuotojai ir savanoriai labai myli čia gyvenančius gyvūnus. Pakanka sulaukti, pavyzdžiui, nakties, kai temperatūra nukrenta iki +27 C – tuomet darbuotojai dramblių aptvaruose kuria specialius židinius, kad šilumamėgiams, ypač dar neatsigavusiems po tarnystės cirkuose ar šiaip sirguliuojantiems gyvūnams būtų šilta. Tie židiniai kūrenami iki ryto.

"Bet kurio dramblio per parą suėstas maistas sudaro 10 proc. gyvūno kūno svorio. Tad kiekvieną dieną 72 drambliams pašerti reikia milžiniško kiekio maisto, kuris atvežamas sunkvežimiais. Mėgstamas dramblių patiekalas – maži arbūziukai, kukurūzų burbuolės, cukranendrių stiebai ir kt. Įdomu, kad kai kurių vietovių gyventojos atnešdavo drambliams pačių paruoštų vaišių – į įvairius lapus suvyniotų skaniai išvirtų ryžių. Šis dramblių skanumynas Beatriči buvo panašus į lietuviškus balandėlius. Beje, cukranendres ji pati kirto mačete džiunglėse, kapojo jas, dėjo į nedidelio ekskavatoriaus kaušą, o šis – į sunkvežimį. Šis parkas nepajėgtų išlaikyti 72 dramblių, jei ne turistai, kuriuos čionai atveža maždaug dešimt autobusiukų kiekvieną dieną. Turistui, sumokėjusiam apie 50 eurų, suteikiama teisė prausti upėje dramblius, juos maitinti.

Ypatingas žemėlapis

Beatriči ypač džiaugėsi galėdama dirbti dar viename parko padalinyje: "Patekau į savo stichiją – į daugybės kačiukų ir puspenkto šimto įvairaus dydžio, amžiaus, plauko, likimo šuniukų globos namus. Apie tokias sąlygas, kokiose gyvena šie buvę keturkojai nelaimėliai, mūsų prieglaudų gyventojai gali tik pasvajoti. "Pati mačiau, kaip šuniukai šukuojami, apkerpami jų plaukai ir nagai, kaip jie snaudžia ant minkštų pagalvėlių. Pati juos vedžiojau laukan, aprengdavau, kai oras atvėsdavo iki +27 oC. Pašaro įvairovė ir gyvenimo sąlygos – tiesiog stulbinamos. Ir jokio blogo kvapo, kuriuo pasižymi mūsų gyvūnų prieglaudos. Nemaža gyvūnėlių čia juda ratukuose, pavyzdžiui, padėjus paralyžiuotas užpakalines jų galūnes ant specialių ratukų, kurie įvairias diržais pritvirtinami prie šuniuko kūno. Tokiu būdu įkinkytas į ratukus luošas šunelis gali vaikščioti ir net bėgioti", – pasakojo Beatriči.

Pašnekovei įsiminė didžiulis žemėlapis šiuose globos namuose. Jame pažymėti įvairūs pasaulio miestai, vietovės, iš kurių atkeliavo į prieglaudą ir iš čia iškeliavo į naujus namus keturkojai globotiniai. Kiekvieno šunelio maršrutas į prieglaudą ir iš jos pažymėtas plonomis spalvotomis linijomis.

Patenkinta pasirinkimu

Šių globos namų šeimininkai ramūs – kelią į atokioje, turistų nelankomoje (ši šiaurinė Tailando dalis žymi dar ir tuo, kad čia nėra pietiniam šalies regionui būdingų transvestitų) vietovėje įsikūrusį parką suranda tik patys atkakliausieji. Todėl atvažiavusieji čionai šunelio ar katinėlio – tvirtai apsisprendę juos auginti. Tačiau išsirinkusieji gyvūną namo keliauja tuščiomis, nes reikia sutvarkyti daugybę dokumentų, įvykdyti įvairius biurokratinius ir veterinarijos reikalavimus norint išvežti gyvūną į kitą šalį. Todėl naują savo šeimininką, pavyzdžiui, Europoje šunelis ar katinėlis pasiekia maždaug po trijų mėnesių. Gyvūnus per valstybių sienas atskraidina savanoriai.

"Esu labai patenkinta savo sprendimu padirbėti savanore įspūdingoje Tailando gyvūnų prieglaudoje. Savarankiška kelionė į visiškai nepažįstamą šalį, susitikimai su įvairiais žmonėmis, įgytos patirtys, užsimezgusios pažintys – neįkainojamas turtas, kurį įgijau per meilę gyvūnams", – Beatriči neslėpė pasitenkinimo šios vasaros savanoryste Tailande.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių