Maestro P. Bingeliui – 75-eri (išskirtinis interviu)

– Maestro, Jums teko dirbti Vilniaus vyrų choro „Varpas“ chormeisteriu, būti šio kolektyvo meno vadovu, Kaune buvote suorganizavęs kamerinį orkestrą, buvote Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, esate nuolatinis respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas ir narys, įvairių meno ir repertuaro komisijų pirmininkas, taip pat – Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas bei meno vadovas. Kokios, Jūsų nuomone, yra mūsų šalies chorinio meno kultūros bei choro dirigentų ugdymo perspektyvos?

– Anuomet jaunuoliai noriai rinkdavosi choro dirigento specialybę. Dabar ši padėtis pasikeitusi ir tikrai ne į gerąją pusę. Dėl neatsakingo valdančiųjų požiūrio chorinio dainavimo kultūra Lietuvoje gerokai sunykusi, tad jaunam dirigentui labai sunku save realizuoti. Štai mėgėjų chorų vadovams mokamą atlygį sunku netgi pavadinti išmalda, nors jų įdedamas darbas yra didžiulis. Kita vertus, kaip vadovui išlaikyti autoritetą tarp chore dainuojančių muzikos mylėtojų, kuomet teikiamas finansavimas prilygintinas pasityčiojimui? Šitaip kertama pagrindinė medžio šaka, ant kurios vis dar bando išsilaikyti mūsų chorinio dainavimo kultūra. Juk chorvedžio profesija – labai plačių interesų, apimanti daugybę veiklos sričių, o mūsų valdantieji nesuvokia ar nenori suvokti, kad per dainavimą choruose galima formuoti žmogaus vertybes, mąstymą, netgi įdiegti tam tikrą pasaulėjautą ar suvokimą. Ne veltui tuo išmaniai naudojosi sovietinės ideologijos skleidėjai. Dainavimas gali tapti stipriu ginklu, nelygu, kokiose rankose jis laikomas. Ir kol kas ryškių prošvaisų šioje srityje nematau. Štai kad ir Kauno mokyklos – daugiau nei pusšimtyje ugdymo įstaigų egzistuoja vos keletas mišrių chorų. Kauno mėgėjų chorų vadovai neriasi iš kailio viliodami dainininkus, dažni atvejai, kai tie patys žmonės dainuoja keliuose choruose. Turėtume ugdyti žmones, nuo jaunų dienų diegti jiems meilę dainai – tada kolektyvai nejaus artistų stygiaus. Baisiausia, kai nedainuoja vaikai. Taip mes prarandame ištisas kartas: juk nedainavęs vaikystėje, daugeliu atvejų nedainuos ir suaugęs. Su tuo sieju ir savąją idėją valstybingumo šimtmetį pasitinkančiai Lietuvai: išmokykime kiekvieną vaiką, kad jis baigdamas mokyklą galėtų padainuoti bent kelias dešimtis liaudies dainų. Juk tautiškumo jausmas geriausiai suvokiamas per muziką, per liaudies dainą. Jeigu vaikai dainuos – atsigaus ir mūsų tautiškoji savastis. Dabar, deja, grimztame į populiariosios kultūros liūną. Netgi kažkokių vilčių teikęs projektas „Chorų karai“ pasuko ne ta linkme. Buvo nueita į maivymąsi pagal fonogramą, o dainavimui nepalikta vietos. Prisimenu atvejį, kai vienam iš tų „chorų“ koncerto metu dingo elektra. Stop. Viskas. Be fonogramos jie negali dainuoti. Argi tai choras? Tai – didžiausia apgaulė, fikcija. Liūdna, bet tokia rizikinga linkme einama ir Lietuvos Dainų šventėse. Siekiant apgaulingos kokybės arčiau mikrofonų pastatomi profesionalūs ar aukščiausių kategorijų chorai, o kiti išrikiuojami nuošaliau. Rezultatas efektingas, girdime komplimentus „O, kaip puikiai skamba Lietuvos chorai“. Bet juk tai – apgaulė ir apgaudinėjame ne ką kitą, o patys save. Tiek latviai, tiek estai mus palikę toli užnugaryje. Pamenu neišdildomą įspūdį palikusią viešnagę Latvijos dainų šventėje: scenoje dainuoja penkiatūkstantinis choras – geriausi iš geriausiųjų, o dar gausesnė publika tą patį repertuarą dainuoja kartu.

Pasirodo, kaip klausytojai čia susirinkę kiti chorai, kurie atrankų metu nepateko į pagrindinių atlikėjų sąrašą. Toks masiškumas, tokia patriotiškumo banga išties spaudžia ašarą ir verčia pavydėti teisingo tų šalių valdžios požiūrio. Mūsų šalyje tokio požiūrio vis dar trūksta, tai galiu teigti drąsiai ir atsakingai. Tik liūdną šypseną kelia teiginiai, kad finansavimo ir dėmesio kultūrai negalima skirti daugiau dėl krizės ar kitų nepriteklių. Prisiminkime garsiąją Vinstono Čerčilio frazę, pasakytą antrojo pasaulinio karo metais po pasiūlymo sumažinti finansavimą kultūrai: „O dėl ko mes tada kariausime?“ Mūsų bėda ta, kad valdančiųjų tarpe turime per mažai žmonių, norinčių išgirsti ir girdėti. Ir aš pats, būdamas visuomeniniu veikėju ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu vis bandau iškelti rūpimas kultūrinio gyvenimo problemas ar pasiūlyti vieną kitą idėją, bet į tai dažnai numojama ranka: „ką čia tie menininkai – pašūkaus ir nurims...“. Stebiuosi mūsų valdžios požiūriu ir dar labiau neramina jų demonstruojamas nebaudžiamumas. Ką mes rodome savo jaunajai kartai? Tiesiog atvirai demonstruojame, kad Lietuvoje nėra vietos teisingumui ir atsakomybei. Ir argi tai neskatina jaunų žmonių palikti Tėvynę?

– Jūs, kilęs iš Dzūkijos, buvote pripažintas įsimintiniausiu Kauno menininku, apdovanotas I laipsnio Santakos garbės ženklu, „Auksinės krivūlės“ riterio ženklu, tapote ne tik Kauno miesto garbės piliečiu, bet ir asmeniu, kurio vardas neatsiejamas nuo Kauno.

– Ilgametis darbas norom nenorom sutapatina su miestu, kuriame vykdai kryptingą veiklą. Kažkada viename straipsnyje buvo parašyta, kad vadovauti Kauno valstybiniam chorui buvau paskirtas todėl, kad esu kaunietis, turintis sąlygas gyventi šiame mieste. Niekaip nesuvokiu, iš kur gimė ši „fantazija“. Iš tiesų, iki atvykimo dirbti, Kaune buvau lankęsis vos du kartus. Jokio kito tiesioginio ryšio su šiuo miestu iki tol neturėjau. Na, o dabar negalėčiau savęs įvardinti kitaip kaip tik kauniečiu. Bėgant laikui suaugau, susitapatinau su šiuo miestu. Tiesa, kai prabėgus pirmajam choro veiklos dešimtmečiui atsivėrė keliai į didžiąsias tuometinės Sovietų sąjungos scenas, mums tekdavo dažnai vykti į Vilnių, repetuoti su J.Domarko vadovaujamu orkestru. Tuomet vadovybei kilo idėja perkelti chorą į Vilnių, siekiant sumažinti kelionių išlaidas. Bet mes likome Kaune. Išties, choras oficialiai buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos padaliniu ir neišvengdavome paradoksalių situacijų: koncertai Kauno mieste buvo traktuojami kaip išvykos.

– Esate Pažaislio muzikos festivalio sumanytojas ir ilgametis meno vadovas, taip pat dalyvaujate kompozitorių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Edvardo Griego muzikos festivalio organizacinėje veikloje.

– M.K.Čiurlionio ir E.Griego muzikos festivalis – graži, koncentruota muzikos šventė, kurios pagrindinis iniciatorius – norvegų menininkas Espen Selvik. Šio renginio dėka suvienijamos dviejų šalių kultūros, skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas, ko pasekoje gimsta eilė puikių muzikos projektų. Džiaugiuosi būdamas šio muzikinio įvykio dalimi. Išties, kartais norint surengti įsimintiną festivalį nereikia ypatingų lėšų – tereikia tik sąlygų ir iniciatyvos. Štai turime Kaune restauruotus dviejų bažnyčių – Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos – vargonus. Būtų galima racionaliau išnaudoti šiuos puikius instrumentus, sekant Norvegijos pavyzdžiu, organizuoti kassavaitinius vargonų muzikos koncertus. Paveldas, prie kurio restauravimo ženklia dalimi prisidėjo Kauno miesto savivaldybė, turėtų būti plačiau prieinamas visuomenei.

Pažaislio muzikos festivalis – ilgiausiai trunkantis ir daugiausia koncertų bei renginių apimantis muzikos festivalis Lietuvoje. Jo pateikiamas renginių spektras itin platus, o viena iš reikšmingiausių detalių – Kauno pilies prieigose publikai dovanojamas spektaklis istorine mūsų šalies tematika. Istorinė lietuviška dramaturgija ne taip dažnai statoma teatrų scenose, tad į šį renginį nuolatos suplūsta gausybė žmonių, juos filmuoja ir transliuoja Lietuvos televizija. Festivalis pristato Lietuvai daugybę garsiausių užsienio šalių atlikėjų, skatina kultūrų bendravimą, garsina mūsų šalies vardą visame pasaulyje. Juk tik kultūros, muzikos dėka esame matomi kitose šalyse ir turime galimybę plėtoti savąją meninę raišką. Tad drąsiai galiu teigti, kad Pažaislio muzikos festivalis turi didelę reikšmę visos Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Liūdna, kad šiais metais festivaliui buvo ženkliai sumažintas finansavimas. Dabartinės kultūros ministerijos propaguojama regionų plėtros politika man priimtina, bet derėtų suvokti, kad Pažaislio muzikos festivalis taip pat orientuotas į regionus – jo koncertai vyksta visoje Lietuvoje, ne tik Kauno mieste. Džiaugiuosi tuo, kad mūsų šalyje vyksta daugybė festivalių ir jie sulaukia ministerijos palaikymo, bet bandymas ignoruoti vieną solidžiausių muzikinių renginių man kvepia lobizmu. Deja, tai – realybė ir manau, kad reikia apie tai kalbėti. Juk kuo dažniau kelsime problemas į viešumą, tuo daugiau šansų, kad būsime išgirsti.

– Jūsų darbų barai itin platūs: Kauno valstybinis choras, pedagogika, visuomeninė veikla. Iš kur semiatės energijos?

– Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad veiklos turiu per daug. Prisimenant taisyklę, kad muzikantas negali visuose žanruose būti tobulas, ši nuostata galioja ir man – neįmanoma visur suspėti. Jeigu pilnai atsiduodi vienai veiklos sferai – automatiškai nukenčia kita. Prioritetine savo veiklos sritimi laikau Kauno valstybinį chorą. Kartais pamąstau – kas iš to, kad užsiėmęs visuomenine veikla padedu gimti vienam ar kitam projektui? Juk tuomet nukenčia mano prioritetinė sritis. Juolab, kad laiko ir energijos visiems veiklos barams toli gražu nepakanka. Sklando toks posakis: „jis gali viską ir dar daugiau“. Apie save to negalėčiau pasakyti. Visgi tenka laviruoti, aukojant brangų šeimai ir artimiesiems skirtą laiką. Kaip dvi tiek fizinę, tiek psichologinę formą padedančias išsaugoti priemones galėčiau įvardinti jogos praktikavimą ir pirtį. Štai netgi dabar esu ką tik po apsilankymo pirtyje. O jogos pratimus atlieku kiekvieną rytą. Be šio mankštinimosi proceso, ko gero, greitai prarasčiau formą. Užsiimu šia praktika nuo studijų Leipcige, kuomet patartas tenykščio gydytojo jogos pagalba įveikiau kamavusias sveikatos problemas. Joga teikia ne tik fizinės energijos, ji teisinga linkme nukreipia mintis, leisdama įtikėti, kad esi visada jaunas, atsiriboti nuo nereikšmingų problemų. Nors aiškiai suvokiu, kad mano amžius solidus, bet nejaučiu, kad metų našta sunkiai slėgtų. Juk išėjus į sceną snausti nėra kada, ten turi parodyti, ką gali, išjudinti ir uždegti visus atlikėjus. Be tinkamos energijos scenoje nėra kas veikti.