A. Macijauskas: mums reikia ir proto, ir kumščių, ir širdies

Apie kūną

– Ar tiesa, kad visi fotografai – mergišiai?

– Klausykit, kai išgirstu tą "visi", iškart pasišiaušiu. "Visos jos tokios", "visi jie kuiliai"... Visada yra kitokių, visada! Beje, tie kitokie ir stumia pasaulį į priekį, jei ne jie, tebesėdėtume olose ir vaikytume šernus.

– Bet jūsų aktai...

– Oi, baikit. Aktai. Žinote, ką aš apie tai galvoju? Aprašiau savo knygoje "Gyventi". Nėra nė vienos kūno dalies, kurią reikėtų smerkti. Dievas nekūrė netobulų, gėdingų dalykų. Kai mes pasiligojame, visos mūsų kūno dalys pasidaro šventos. Tada suprantame, kad viskas kūne yra tikslinga, reikalinga, svarbu. Mes tik prisimąstome, kad čia nuogas kūnas, pornografija, nemoralu, gėdinga. Kai susergi, viskas tampa ir labai brangu, ir nesmerktina. Tik tegu veikia tas kūnas ir visos jo dalys. O apie mano aktus tai taip, visaip kalbėjo. Vadino drastiškais. Čia, Lietuvoje, kai kurių net neeksponavau, nebent Varšuvoje. Cha, sako – postmodernizmas. Mes iki modernizmo dar nepriaugome.

Apie kančią

"Na, kai sakė, kad mano kūryba – tai humanizmas kraujyje ir mėšle, tai gal ir tiesa. Humanizmas kartais yra matyti, suvokti kančią. Žmogaus kančia iš esmės, kai tu negauni, ko nori. Visi mes norime daugiau, negu esame verti, negu galime. Gyvūnų kančia kitokia. Gyventi nori ir vabalas, ir paukštis, bet ir jų gyvenime būna visko.

Dariau knygą apie veterinariją. "Gyventi". Su veterinarais važiuodavome kastruoti arklių. Tai buvo sukrečiančios patirtys. Mačiau, kaip ant viso lauko verkė iškastruotas arklys. Aprašiau tai."

Apie kalėjimą ir eiles

"Aš – Kauno gatvių vaikas, pažinojau spekuliantus, mėgau nešvankius eilėraščius. Būdavo, dar mažą pastato mane spekuliantai ant stalo tarp butelių, turiu deklamuoti "Sėdi Hitleris mėšlyne, renka utėles iš klyno". Už tai gaudavau honorarą ir jį parnešdavau namo, mamai ir broliui. O mokykloje dalyvaudavau skaitovų konkursuose, du kartus tapau nugalėtoju. Vaidinau dramos būrelyje. Paskui atsidūriau kalėjime. Už muštynes.

Buvo gal 1955-ieji? Priklausiau Laisvės alėjos gaujai. Mūsų komanda ėjo į "Inkarą" mušti Vilijampolės. Viskas vyko lauke, jie mus daužė čerpėmis. Iki šiol nežinau, už ką milicija suėmė mane – buvau vienas jauniausių, nieko, atrodė, nedariau išskirtinio. Na, kelnių klešnėje visada nešiodavausi peilį ar armatūros strypą, bet kad daugelis tada nešiodavosi. Kaip nesinešiosi? Žaliakalnio golubiatnikai (jie buvo žiauriausi) kelis mūsiškius papjovė.

Per tas muštynes prie "Inkaro" mane suėmė nepilnametį, o kai sukako aštuoniolika metų, iškart išvežė į Pravieniškes. Ten buvo ir choras, ir liaudies šokiai, tai kaipmat įsijungiau į tuos reikalus. Išmokau šokti vengrų čardašą, mus veždavo koncertuoti į kolūkius. Iš laikraščių pasidarydavome krūtis, sijonai ilgi, veidukai vaikiški, tai drąsiai atlikdavome moterų vaidmenis. Tik, kai šokant čardašą pasikeldavome sijonus, pasimatydavo plaukuotos kojos. Būdavo labai juokinga.

Gavau pusantrų, bet atsėdėjau tik 1,2 metų, nes gerai pasižymėjau darbe. Ir durpyne dirbome, ir betoną nešiojome kruvinomis rankomis. Galiu pasakyti tiems, kurie mano, kad kalėjime žmones perauklės. Ne, pats kalėjimas, sėdėjimas jame neperauklės. Mūsų kalėjimai nieko neišauklės, nieko nepataisys, nes kad žmonės pasitaisytų, reikia darbo. Tik tokia terapija, vienintelė.

Kai grįžau iš kalėjimo, gaujos nariai prašė manęs vėl prisijungti, bet aš atsakiau: "Ne." Jau geriau, nutariau, paną po paranke ir – į šokius.

Bet visą laiką man rūpėjo menas. Ir dabar. Nebūtinai fotografija. Kartais naktį atsibundu ir girdžiu eiles, pavyzdžiui, Aleksandro Puškino. Keistas dalykas ta senatvė. Gali pamiršti, ką šiandien valgei ar apsirengei, bet eilės atskrenda iš kažkur ir tu jas atsimeni!"

Apie kumščius

"Mano mama buvo labai tikinti. Ją ištrėmė į Sibirą, mus su broliu augino seneliai, išsivežė pas save iš Kauno į į Neveronis. Tėvas jau buvo sušaudytas per karą, jis mums paliko nemažai žemės Kaune.

Mamai su manim buvo sunku. Ji mane lupdavo, nuolat, nes aš visą laiką ką nors iškrėsdavau, ji tiesiog nesusitvarkydavo ir bijodavo dėl manęs. Kartais, mane pliekdama rykšte, ji verkdavo. Mano mama nugyveno ilgą gyvenimą, prieš dešimt metų mirė.

O brolis Algimantas buvo mano priešingybė. Jis mirė prieš pusantrų metų. Nuo vaikystės buvo toks rimtas, teigiamas. Aš – fantazierius, jis – matematikas. Va jis tai mane lupdavo!

O aš visam laikui supratau, kad savo egzistenciją reikia ginti, kartais kumščiais, kartais kitaip, bet privalai būti stiprus.

Kai man buvo šešiolika metų, labai sustiprėjau. Boksavausi. Mama buvo kažkur išvažiavusi, mes su broliu susibarėme ir susimušėme. Mušėmės virtuvėje, viską išdaužėme. Broliui užstačiau ant veido kelis fanarus, o jis turėjo pasimatymą, sako, aš neisiu, bet niekur neišeisi ir tu. Ir užrakino mane. Aš petimi išdaužiau virtuvės langą ir išėjau į šokius. Bet paskui, kai jau laukėme sugrįžtant mamos, turėjome langus sudėti, viską sutvarkyti. Susitaikėme. Daugiau brolis niekada prieš mane nepakėlė rankos. O aš visam laikui supratau, kad savo egzistenciją reikia ginti, kartais kumščiais, kartais kitaip, bet privalai būti stiprus.

Tas principas, kad reikia kovoti, vėliau man pravertė daug kur. Pavyzdžiui, kai reikėjo apginti Kauno fotografijos galeriją nuo privatizavimo. Daktarai, Senamiesčio grupė ją norėjo privatizuoti ir atidaryti dešrų krautuvę. Turėjau neleisti. Žaidžiau su jais, gėriau degtinę, žadėjau, tempiau gumą. Laikiausi, ir viskas. Kol "Valstybės žiniose" pasirodė pranešimas, kad kūrybinėms organizacijoms, kurios turi patalpų panaudos sutartis, tos patalpos perduodamos kaip nuosavybė."

Apie tragikomediją

"Į kūrybą, kaip ir į žmogaus gyvenimą, aš žiūriu kaip į tragikomediją, kurioje visada egzistuoja ir drama, ir juokas.

Iš rašytojų man labai patinka Gabrielis García Márquezas, apskritai Lotynų Amerikos rašytojai yra geri, bet Márquezas man – ypač. Jo kūryboje, kad ir romane "Šimtas metų vienatvės", gyvenimo komedija ir tragedija labai gražiai susipynusios. Toje knygoje šnekama apie rimtus ir skaudžius dalykus, bet štai epizodas, kai herojus padeda ant stalo savo vyrišką daiktą ir sako: su tokiu šešias moteris galiu patenkinti! O moterys meldžiasi už tą jo daiktą. Pralinksmino mane ta scena.

Kaip gali būti geras fotografas, jei esi drovus, susikaustęs? Kaip tu padarysi gerą žmogaus nuotrauką, jei tu to žmogaus bijai? Jei bijai savęs?"

Apie šuolį į plotį

"Auksinis mano kadras? Toks, kurio nepadariau ir jau niekada nepadarysiu. Aš jau trejus metus nefotografuoju. Fotografavimas reikalauja labai didelės įtampos. Fotografas kraunasi, kraunasi kaip akumuliatorius. Iki to fotoaparato mygtuko paspaudimo momento jis turi būti įsikrovęs. Kol nuspaudi, išgyveni didelę įtampą. Tai veikia. Mano širdis sušlubavo. Jau nepakeliu tokių krūvių.

Tai pajutau per uošvės laidotuves. Nuleido jos karstą, o ten toks Kaminskas – jis per kiekvienas laidotuves įlipa į duobę ir prieš leidžiant karstą atiduoda mirusiajam pagarbą. Aš norėjau tai įamžinti, praskyriau žmones, dar pamačiau antrą planą – vaikučio galvą tarp paminklų... Ir pajutau, kad nebeturiu jėgų nuspausti. Nuėjau į šalį. Pasėdėjau. Supratau, kad su tuo viskas.

Bet aš turiu tiek prifotografavęs, kad užtektų kelioms didelėms parodoms. Ir apie keliones, ir apie laidotuves, ir apie karvės sapnus.

Žinau, padarysiu dar vieną temą. Tai bus šuolis į plotį."

Nuo Kauno gatvių – iki pasaulinio garso

A.Macijauskas gimė 1938 m. Kaune. Motiną sovietinė valdžia ištrėmė į Sibirą, o sūnus augo pas senelius. 1962 m. baigė vidurinę mokyklą, 1973–1977 m. savarankiškai studijavo Vakarų filosofiją. 1967–1979 m. laikraščio "Vakarinės naujienos" fotografas. 1969 m. su kitais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. Lietuvos fotomenininkų sąjunga), 1973–1974 m. Lietuvos fotomenininkų draugijos atsakingasis sekretorius Vilniuje, nuo 1974 m. Lietuvos fotomenininkų draugijos atsakingasis sekretorius Kaune, nuo 1978 m. Kauno skyriaus pirmininkas. 1985 m. įkūrė Fotografijos klubą-mokyklą (dabar Kauno fotografijos meno mokykla). Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos galerijos "Fujifilm" direktorius.

Nuo 1990 m. jo iniciatyva rengiamos tarptautinės parodos "Gamta – visų namai".

Nuo 1965 m. dalyvauja fotografijos parodose. A.Macijausko fotografijos, be Lietuvos, eksponuotos Maskvoje, Paryžiuje, Arlyje, Varšuvoje, Briuselyje, Niujorke, Berlyne, Helsinkyje, Sankt Peterburge, Londone, Čikagoje, Tokijuje.

Jo kūrinių turi Šiaulių fotografijos muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, užsienio šalių muziejai.

Svarbiausios serijos: "Demonstracijos", 1965–2004 m., "Atsisveikinimas", nuo 1969 m., "Kaimo turguose", 1968–1987 m., "Lietuviškos vestuvės", 1970–1986 m., "Fotoanekdotai", nuo 1972 m., "Vasara", 1974–1984 m., "Veterinarijos klinikose", 1977–1987 m., "Atmintis", nuo 1980 m., "Išeinantys medžiai", nuo 1982 m.

Fotoalbumai: "Mano Lietuva, My Lithuania", 1991 m., "Kaimo turgūs", 1992 m., "Gyventi", 1997 m., "Fotografijų rinktinė", 2003 m., "Atmintis: kelias į tylą", 1965–2004, 2006 m., "Fotografijų rinktinė 2 d.", 2007 m.

A.Macijausko įvertinimai ir apdovanojimai

Nuo 1994 m. Tarptautinės fotografijos federacijos garbės menininkas fotografas.

1995 m. – Lietuvos nacionalinė premija.

1998 m. – Gedimino 5 laipsnio ordinas.

2003 m. – Kauno meno kūrėjų asociacijos premija už viso gyvenimo kūrybos knygą "Fotografijos rinktinė".

2004 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija už knygą "Fotografijos rinktinė".

2006 m. – Lenkijos prezidento Auksinis nuopelnų kryžius.

2008 m. Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už vizualinio meno puoselėjimą.