A. Macijauskas: mums reikia ir proto, ir kumščių, ir širdies

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

"Suirusiam dabarties pasauly fotografija gali mums kalbėti", – pristatydamas Aleksandro Macijausko fotoalbumą "Ratas" sakė Sigitas Geda. Jo žodžiai, prieš septyniolika metų įrašyti vieno žinomiausių Lietuvos fotografų albume, nepavaldūs laikui. Kaip ir palinkėjimas: "Tegu Viešpats leidžia mums atsukti gyvenimo juostą."

"Sveiki, maestro", – pasisveikinome su A.Macijausku, kai jis mus pasitiko didelio savo namo vestibiulyje. "Ar lengvai radote? – paklausė. – Persikėliau iš Žaliakalnio į Aleksotą, pagaliau turiu normalų darbo kambarį, bet kai reikia mane surasti, daug kas klaidžioja."

"O Dieve, čia Macijauskas!" – mums kopiant laiptais į antrą aukštą, kuriame įkurtas fotomenininko kabinetas, kuždėjo Akvilė (nuotraukų autorė Akvilė Snarskienė – red. past.). Taip, mums kelią rodė tikrai jis, Nacionalinės premijos laureatas, vadinamas ne vienos kartos mokytoju, Lietuvos fotografijos aukso fondo grynuoliu.

Susitarėme, kad kalbėsime ne apie jo fotografiją, nes apie ją jau tiek prikalbėta ir prirašyta, kad vargu ar yra kur įsiterpti. "Jums įdomu, ką aš galvoju apie gyvenimą? – šyptelėjo A.Macijauskas. – Gerai galvoju. Gyvenimas yra įdomus."

Apie susitikimus

"Mano darbo stažas – per 50 metų. Aš kvailiojau – dainavau, šokau, rašiau prastus eilėraščius, fotografavau, bet dirbau nuo šešiolikos metų. Dirbau ir spaudoje, buvau fotokorespondentas, rašiau trumpus tekstukus. Sutikau fantastiškų žmonių. Dramaturgas Grušas, pavyzdžiui. Atėjau išsigandęs, kaip čia su juo reikės bendrauti, o jis: sėsk, išgerk konjako. Paskui aš jį fotografavau, padariau nuotraukų, išėjo "Kultūros baruose", paskui jos buvo eksponuojamos parodose.

Arba dailininkas Šimonis. Ateinu aš pas jį, sėdi toks liūdnas. Sako: "Koks baisus laikas ta senatvė. Nieko negaliu sugalvoti. O šeima reikalauja pinigų, turiu uždirbti." Jis buvo nutapęs tą savo įžymiąją "Lietuvaitę", tai ir vienaip ją pertapo, ir kitaip. Nieko naujo nesugalvoja. Verkia. Dabar aš jau supratau tą jausmą. Kai jaunas, atrodo, turi labai daug laiko ir neišmatuojamas jėgų atsargas. O paskui..."

Apie sėkmę

"Man pasisekė. Taip, gyvenime man tikrai pasisekė. Turiu du vaikus, abu normalūs. Nė vienas nesėdėjo kalėjime. Nors ką gali žinoti, juk sako, ubago lazdos ir tiurmos neišsižadėk... Ir dar kažko? Pamiršau. A, ligos. Taip. Ligos."

Apie permainas

"Viskas taip keičiasi. Juk pamenu, kad Kaunas buvo didelis kaimas, kauniečiai kiaules laikydavo. Dainavos rajonas, kur gimiau, buvo pievos ir balos. Žmonės ten augino triušius.

Kartais naktimis, mes, vaikigaliai, užimdavome eilę prie duonos parduotuvės. Kad tėvai pamiegotų. Paskui jie ryte ateidavo ir stodavo į tą eilę. O mes ką, užimdavome eilę ir eidavome sandėlių plėšti.

Kai palyginu savo vaikystę su dabartinių vaikų, su savo anūkės..."

Apie prisitaikėliškumą

"Pirma mano mašina buvo zaporožietis. Na, kaip iš to anekdoto: "Ko toks sulinkęs, persikreipęs? Zaporožietyje sėdėjau". Paskui  nusipirkau žigulius. Jau dirbau redakcijoje, viskam būdavo eilės, profsąjunga, partijos komitetas svarstydavo, leisti tau nusipirkti mašiną ar neleisti, nesvarbu, kad pinigų turėjai.

Žurnalistams šia prasme buvo lengviau. Taip, egzistavo cenzūra, bet valdžia jų truputį prisibijodavo.

Man dabar keista – jauni žmonės valdžioje, keturiasdešimtmečiai, nori cenzūros!

Kiek mumyse noro įtikti, patikti, kiek prisitaikėliškumo, davatkiškumo!

Taip, būdavo Maskva, bet mes kartais patys sau kiaušinius išsipjaudavome. Prisimenu, Maskvoje – paroda, apie 500 fotografijų iš Lietuvos, tarp jų Rimanto Dichavičiaus "Žiedai tarp žiedų". Pakabinome. Po kurio laiko man skambutis iš Vilniaus: nuimti Dichavičių. Nukabinome. Kitą dieną ateina du vyrai, jauni, rusai. Sako, vakar čia kabėjo darbai, Dichavičiaus, juose merginos, kodėl jų nebėra? Sakau, mums liepė nukabinti. Taip, dar paskambinau į Lietuvą Sutkui, jis sako, supranti, įsakymas, griežtas, nukabinti. Tai tie vyrai, matyt, patys paskambino į Vilnių, kažką ten paaiškino, mums liepė vėl pakabinti tuos aktus. Visą naktį kabinome Dichavičių atgal.

Kiek mumyse noro įtikti, patikti, kiek prisitaikėliškumo, davatkiškumo!"

Apie tango

"Su Edmundu Kolevaičiu darome knygą apie tango. Aš pasiūliau – kadangi tango yra šokis, kurį šoka ir dideli, ir maži, ir neįgalieji, ir tas šokis liudija apie meilę, kuri nė vieno neaplenkia ir lydi nuo gimimo iki mirties, tai galima tą dalyką, to šokio esmę perteikti per žmogaus vidų, per emociją, prisilietimus.

Ispanijoje šoka tango gatvėje, pro šalį eina žmonės, stumia vežimėlius su vaikais. Kokios tų vaikų veido išraiškos, kaip jie stebi šokėjus! Tai viską paiškina."

Apie laidotuves

"Mano fotografijų ciklas "Turgūs" – važiuodavau fotografuoti su šeima, su žmona ir vaikais. Nuvažiuojame į kokį miestelį, vaikai dar miega, aš kelias valandas dirbu, paskui – į mašiną ir važiuojame vis kitu maršrutu. Su vaikais įvairiose Lietuvos vietose lankydavau bažnyčias ir kapines. Turiu tokią mintį – fotografijose, kurios pritvirtintos ant antkapių, gyvena žmonių sielos. Jos stebi mus.

Šiaip aš esu fotogravavęs laidotuvių, šermenų, nors ne bet kam, tik giminėms ir draugams, kai paprašydavo. Man svarbus tas momentas – atsisveikinimas, išlydėjimas iš šio gyvenimo. Gimimas ir mirtis – tie du dalykai man visada buvo esminiai.

Antanas Sutkus Vilniuje turėjo draugų kaip šunų, bet savo mamos išėjimą pakvietė fotografuoti mane. Santariškėse, ligoninėje. Paskui – laidotuvės.

Jos, laidotuvės, yra visas gyvenimas. Sielvartas, ašaros. O šalia, žiūrėk, paukštelis čiulba."

Apie lavinimą

"35 metus buvau Kauno fotografų vadas. Dabar mano karta, tie, kuriems 70–80 metų, krenta labai sparčiai. Jau laikas. Knygas dedikuoju išėjusiems Kauno fotografams. Bet ateina nauji.

Įsteigiau fotografijos mokyklėlę, ją gal 660 vaikų lankė. Nesu toks naivus, kad iš visų daryčiau menininkus. Bet kad vaikai susipažintų su menu, taip, šito visada norėjau. Kad geriau suvoktų pasaulį ir pradėtų mąstyti. Nes menas lavina ne tik estetikos pojūtį, bet ir protą. Todėl norėjau, kad ir mano vaikai lavintųsi mene.

Dukrą leidome į baletą, jai puikiai sekėsi, ilgakojė, bet išsinarino kaulą ir pasuko į dailę. Dabar su ja, dailininke, kartu darome knygas. Sūnus tai į sportą buvo linkęs, balinių šokių nenorėjo, sakė, ką aš ten su mergom šoksiu.

O aš jaunystėje labai mėgau šokius. Eidavau kiekvieną savaitę, nepraleisdavau. Nuo šešiolikos metų į šokius laksčiau. Jie Kaune vykdavo kiekvienoje stambesnėje gamykloje – F.Dzeržinskio, "Inkare", "Spartake", kitose, visur."

Apie netikėtumus

"Trejus metus nefotografuoju, darau knygas. Tai keistas, naujas darbas. Paskutinis tragiškai baigėsi. Va, matote tą knygą – "Ozava"? Tai apie jį, labai garsų japonų fotomenininką, jis pas mus ne kartą buvo rodytas ir pats rodė mūsiškius Japonijoje – Požerskį, Rakauską, Sutkų.

Taigi padariau knygą apie jį, ne aš vienas, visa komanda dirbome, viskas jau sumaketuota, padaryta. Ir – Ozawa numirė. Ir pinigai liko nepervesti. Aš net honorarų neturėjau už ką sumokėti.

Apie autoportretus

Čia aš, mano paties fotografija, kai man buvo 70. Ant kaklaraiščio sukabinti visi mano apdovanojimai. Ir kiaušinių lukštai, nes jau ko ko, bet kiaušinių per gyvenimą aš pridaužiau labai daug.

O, čia vėl mano autoportretas. Toks amžinai nepatenkintas veidas. Kodėl tiek tų autoportretų? Žinote, kaip fotografams su tais autoportretais? Fotografuoji, fotografuoji, žiūri, kad juosta baigiasi, liko keli kadrai, gal net vienas, tai ir darai autoportretą. Kad naują juostą galėtum įsidėti."

Apie meilę

"Kas man yra gražu ir negražu? Tai visuomenės susitarimo reikalas, visi tie gražumai. Įvairios visuomenės turi skirtingus požiūrius. Vienu metu buvo garbinamos Rubenso moterys, visi aktai buvo vien storulių. Paskui – Twiggy mada – liesos, plonos, minimalistinės. Bet ir tai praėjo, kaip ir Rubensas. Va, Japonija, kur, atrodo, visada buvo gražios tik smulkios, trapios moterys. Prisimenu, sustojome Kiote, prie mūsų grupės priėjo moteris, atrodo, kažkokia prekybininkė, – aukšta ir labai stambi japonė. Toks japonas, mažas, liesutis, iš apačios į ją žiūri ir sako: "Mokėsiu už naktį, kiek tik paprašysi!" Tiek jis norėjo su ja pasimylėti. Taigi grožis jau toks dalykas.

Man niekada nebuvo gražu ir negražu. Man tik įdomu arba ne.

Man niekada nebuvo gražu ir negražu. Man tik įdomu arba ne. Aš vedžiau 21 metų, su žmona pragyvenome daugiau kaip 50 metų, suprantu, absurdas kažkoks – menininkas ir neišsiskyręs. Bet, matyt, buvo įdomu? Man gražios yra įdomios moterys, visada taip buvo, ir jaunystėje. Palydi po šokių merginą, plepi su ja, kuri istorijas, kad esi arkliavagis ar panašiai, kad intriguojančiai atrodytum, bet tau su ja neįdomu, nors tu ką. Ir viskas. Išvaizda tada jau nieko nepakeis.

Būsimoji žmona? Žinoma, kad ji man buvo įdomi, kitaip nebūčiau vedęs. Susipažinome, aišku, šokiuose, ji turėjo didelį pasisekimą. Taip, ir tai buvo įdomu – reikėjo ją užkariauti. Ji iš kaimo, baigė medicinos mokyklą, dirbo Pažaislyje. Žinojote, kad Pažaislyje buvo psichiatrijos ligoninė?

Aš negaliu apibūdinti, kas yra meilė moteriai, iš ko ji susideda. Tai pajunti kažkur pasąmonėje, ir tiek, nėra kaip paaiškinti. Čia gal reikia mokslinę studiją atlikti, bet ji nebūtų tiksli. Nėra paaiškinimo, dėl ko myli."



NAUJAUSI KOMENTARAI

nuomonė

nuomonė portretas
Mano nuomone,tokie žmonės yra mūsų nacionalinis turtas.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kaune veiklą pradeda „Teatro fabrikas“
    Kaune veiklą pradeda „Teatro fabrikas“

    Kaune veiklą pradeda jauniems menininkams skirta erdvė „Teatro fabrikas“. Nors idėją įgyvendinantis Kauno dramos teatras negavo laukto finansavimo patalpoms įrengti, projektą ėmėsi įgyvendinti savo jėgomis. ...

  • Rūgščias gyvenimo citrinas pavertė įspūdingo skonio gėrimu
    Rūgščias gyvenimo citrinas pavertė įspūdingo skonio gėrimu

    Vos atvėręs duris restoranas "Nüman" leido suprasti, kad atsirado dar vienas rimtas argumentas Kauną laikyti europietiška kultūros sostine. Netikėtais patiekalų sprendimais stebinantį restoraną Gero maisto akademija šiemet ...

    2
  • Ieškomas naujas Kauno dramos teatro vadovas
    Ieškomas naujas Kauno dramos teatro vadovas

    Kultūros ministerija paskelbė konkursą eiti Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinio direktoriaus pareigas. ...

    10
  • Vaidinantis vienuolis krūpteli, išgirdęs žiūrovų juoką
    Vaidinantis vienuolis krūpteli, išgirdęs žiūrovų juoką

    Į Lietuvą iš Pietų Korėjos parskridęs Kęstutis Marčiulynas – vienuolis Bo Haeng Sunimas visuomet išsviedžia energijos užtaisą, sukauptą budistinėse meditacijose, atsiskyrimuose, tyloje, kalbant mantras. Energija ir dvasine terap...

    2
  • Didžiausią pasaulyje antklodę neria ir Kaune
    Didžiausią pasaulyje antklodę neria ir Kaune

    Šeštadienio popietę kauniečiai rinkosi į jaukų butą Gedimino gatvėje, kur besidalijant kava ir sausainiais vyko nėrimo vąšeliu pamokos. ...

    1
  • Bušido turnyro pristatyme Kaune – brazilo išsišokimas
    Bušido turnyro pristatyme Kaune – brazilo išsišokimas

    “Rytoj aš jį nokautuosiu! Prisiekiu savo mamos gyvybe!“, - sušvokštė Rodrigo Mineiro ir ėmė demonstratyviai mojuoti kumščiais. Karštakošio brazilo pareiškimas pastebimai suerzino Kauno kovotojus...

    5
  • Visada įdomu, kas bus kitą kartą
    Visada įdomu, kas bus kitą kartą

    Pokalbis taip pat yra kūrybos forma. Unikali, jaudinanti, nenuspėjama. Dviejų žmonių pasikeitimas žodinėmis konstrukcijomis kuria emocinį pagrindą arba priešingai – išmuša jį iš po kojų. ...

    2
  • Didžiausia mįslė – atsitiktinio grožio gimimas
    Didžiausia mįslė – atsitiktinio grožio gimimas

    Kai turi ką pasakyti, įrankis atsiras, įsitikinusi britų fotografė, tapytoja, poetė ir vaizdo menininkė Stacie McCormick. Jos paroda "Beieškant tapybos" šiuo metu veikia galerijoje "Meno parkas". ...

  • XI Kauno bienalė: vienos atminties negali būti
    XI Kauno bienalė: vienos atminties negali būti

    Tapytoja Atidarydama XI Kauno bienalę kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pažymėjo išskirtinį renginio bruožą – inovatyvų mąstymą ir naujų formų ieškojimą. Neįprastais sprendimais, nepiršdama vienos tiesos &scaro...

    4
  • Kauno menininkų namuose – naujų idėjų skersvėjis
    Kauno menininkų namuose – naujų idėjų skersvėjis

    Jau kurį laiką Kauno menininkų namai (KMN) turi naują vadovą – tai kultūros vadybininkė ir edukatorė Rūta Stepanovaitė. Vilniaus dailės akademijoje taikomosios grafikos magistro studijas baigusios kaunietės, apie dešimtmetį dirbančio...

    4
Daugiau straipsnių