Lietuvos istorija verta savų „Sostų karų“

Filmų kūrėjo Emilio Vėlyvio įkvėptas, kino ir televizijos produkcijos studijas Londone baigęs 23 metų režisierius tikisi, kad Lietuvos kinui reikalingi plunksnos meistrai ir natūralesni dialogai.

Gimtajame Kaune pristatomas jo filmas "Sugrįžimas" – istorija apie du jaunus žmones, kurie atsitiktinai gauna antrą šansą tarpusavio santykiams. Per vieną neeilinę dieną korupcijos, savanaudiškumo, emigracijos ir kitų lietuviškų socialinių realijų fone filmo pagrindinis herojus pasiryžta peržengti savo moralines ribas dėl savo asmeninės gerovės, tačiau, net pats to nežinodamas, jis peržengia kur kas daugiau, nei jam pačiam atrodo. Londone studijuojantis muzikos studentas Tomas gimtinėje per klaidą pakliūva į korumpuotos teisėsaugos ir nelegalaus verslininko rankas, tačiau padėtis pasikeičia, kai studentui padėti ištrūkti atgal į Londoną sutinka jo buvusi, o dabar – ir to paties nusikaltėlio mergina Eglė.

"Santakos" pokalbis su D.Vilčinsku, kurio juostos "Sugrįžimas" idėja pritraukė puikiai žinomus šalies aktorius ir muzikos kūrėjus, – apie kiną, istoriją ir situaciją, kai pinigų stygius ne trukdo, bet padeda kurti.

– Kaip prasidėjo jūsų kino kelionė?

– Kaip ir dauguma, savo mėgstamą veiklą atradau mokykloje. Paauglystėje kinas buvo tarsi eksperimentas – pradėjau bandyti filmuoti ir montuoti. Vėliau Kaune išbandžiau edukacinę kino studiją "Kadras", lankiausi įvairiose stovyklose. Vienoje jų užsiėmimus vedė režisierius E.Vėlyvis. Ką tik buvo pasirodęs jo filmas "Zero" ir nieko panašaus į E.Vėlyvį tuo metu Lietuvoje nebuvo. Jo patarimai ir padrąsinimai paskatino mane ne tik žaisti kino aikštelę, bet ir pradėti kurti. Tada Kaune vietinėje studijoje su draugais sukūriau pilnametražį filmą "Parodyk mane", o 2012 m. išvykau į Londoną studijuoti kino ir televizijos produkcijos Vestminsterio universitete.

– O kodėl nusprendėte grįžti ir kurti į Lietuvoje? Ar čia ne sudėtingesnės sąlygos?

– Taip, Lietuvoje kurti sunkiau, bet lengviau priartėti prie režisūros. Studijų metais Londone dirbau laisvai samdomu režisieriaus asistentu reklamos, muzikinių klipų, televizijos ir trumpametražio kino projektuose. Tai buvo patirtis, kuri leido suprasti, kaip veikia įvairios specialybės kine, ir įsitikinti, kad būtent režisūra, o ne kita specialybė yra tai, ką noriu daryti kino aikštelėje. Tai be galo žavėjo, nes vienu metu turi suprasti įvairius vaizdo ir garso techninius aspektus, kitu – jausti žmones ir gebėti kontroliuoti visą kūrybinį procesą bei pasakoti istoriją. Suvokiau, kad nenoriu dešimt metų tik asistuoti, todėl nusprendžiau grįžti ir siekti režisūros. Norėdamas viską daryti čia ir dabar, baigdamas studijas Anglijoje, Lietuvoje jau buvau pradėjęs kurti "Sugrįžimą".

– Ar "Sugrįžimas" yra pirmasis jūsų režisuotas trumpametražis filmas?

– Lietuvoje – pirmasis. Iki jo Vestminsterio universitete kūriau trumpą vesterną "Pasitikėjimas" (angl. "Trust"), bet "Sugrįžimas" yra pirmasis mano draminis / romantinis trumpametražis kūrinys. Kadangi esu jaunas, norisi viską išbandyti, todėl ir pasirinkau šį pasakojimo būdą. Kitas aspektas – biudžetas. Tikrai nebūtų pakakę pinigų pilnametražiam filmui.

– Jei jau prakalbote apie biudžetą – ar atskleistumėte, koks jis?

– Biudžetas labai mažas, apie 1 500 eurų, – visą filmo gamybos produkciją finansavau pats, iš kino aikštelėse Londone uždirbtų pinigų. Kol kas tai viena geriausių mano investicijų, todėl labai džiaugiuosi artėjančia premjera, kuri vyks kino centro "Romuva" ir VDU projekte "Subtitrai".

– Nedidelis biudžetas, bet filmo aktoriai visiems puikiai žinomi. Kaip jums pavyko juos pritraukti?

– Tai dar vienas labai didelis skirtumas tarp kino industrijos užsienyje ir Lietuvoje. Londone honorarai milžiniški, tad turimų santaupų nebūtų pakakę net aktoriams pasisamdyti. Išties prie "Sugrįžimo" prisidėjo daug žmonių, kurie dirbo be honorarų, jiems buvo padengiamos tik maisto ir transporto išlaidos. Džiugu, kad tokius aktorius kaip Marių Repšį, Šarūną Zenkevičių, Pauliną Taujanskaitę, Petrą Kuneiką, Marių Čižauską, Andrių Žiurauską ir Donatą Šimukauską bei lietuvių grupes "ba.", "SOLO ansamblis" ir "Colours of Bubbles" tiesiog pritraukė filmo idėja. Šito filmo didžiausias biudžetas – rekomendacijos ir žmogiškieji ištekliai.