Lietuviškos tekstilės meno ištakos: Z. Varnauskas

Įvardyti pavardes žmonių, su kuriais siejama lietuviškosios meno mokyklos pradžia, nėra lengva. Dar sunkiau pradėjus gilintis į atskirų vaizduojamosios dailės sričių ištakas. Kiek geriau su tapytojais, grafikais, skulptoriais – jų pavardes žinome dar iš mokyklos laikų. Situacija su tekstilės istorija – gerokai labiau komplikuota. Tad nieko keista, kad Zenono Varnausko vardas žinomas toli gražu ne visiems.

1923–2010 m. gyvenęs menininkas, pedagogas – pirmasis Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute parengtas tekstilininkas, XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje gavęs pirmąjį tekstilininko diplomą: 1940–1947 m. studijavo tekstilę ir grafiką Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute Kaune.

1947-aisiais Z.Varnauskas pradėjo dėstyti tame pačiame dailės institute, kur buvo asistentu, vėliau – dėstytoju, galiausiai – vyr. dėstytoju. Apdovanotas puikiais organizaciniais sugebėjimais, darbui negailėdamas jėgų ir nestokodamas užsispyrimo, tekstilininkas tapo vedliu kuriant Kauno tekstilės mokyklos pamatus. 1950 m. jis paskirtas dirbti į Dailiųjų amatų mokyklą (vėliau – Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas), kur įkūrė Tekstilės skyrių ir jam vadovavo apie dešimt metų.

1959 m. Z.Varnausko pastangomis Kaune įsteigtas Valstybinio dailės instituto (dabar – VDA) Kauno vakarinis skyrius. Jį pertvarkius į Kauno dailės fakultetą, Z.Varnauskas iki 2000 m. jame dėstė tapybą. 1968 m. jam buvo suteiktas pedagoginis docento vardas. 1974–2000 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete tapybą, kompoziciją.

Ženklas ateities kartoms

Siekiant priminti Z.Varnausko vardą, Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas jį ir suteikė vienai auditorijų. Iškilmes lydėjo ir dviejų menininko parodų: "Zenonas Varnauskas: mokytojas ir jo mokiniai", "Nemuno krašto žmonės. Zenono Varnausko tapyba" atidarymas "Pelėdų kalno" galerijoje ir buvusios laikinosios M.K.Čiurlionio galerijos erdvėse.

Įžanga į iškilmingą renginį, kuriame dalyvavo fakulteto dekanė dr. Sigita Saulėnienė, prodekanė Nijolė Meškelienė, tekstilininko našlė, dailininkė Aldona Ona Tamošaitytė, sūnūs Julius ir Remigijus Varnauskai, menotyrininkė dr. Rasa Žukienė, didelis būrys vyresniosios kartos kūrėjų: tekstilininkas Andrius Valius, akvarelininkas Osvaldas Jablonskis, grafikai Edmundas Saladžius, Romualdas Čarna ir kt., tapo akordeonistės Girmantės Bubelytės atliekamas kūrinys.

Z.Varnausko indėlis į lietuviškos dailės mokyklos vystymąsi yra lygiai toks pat svarbus ir reikšmingas, kaip ir Justino Vienožinskio.

"Norisi, kad kai mūsų nebebus, apie mus kalbėtų tam tikri ženklai. Fakultete Juozo Zikaro, Filomenos Ušinskaitės, Jono Vaičio vardai žymi atskiras auditorijas, o šiandien atveriame duris į tekstilininko Zenono Varnausko auditoriją. Ačiū Aldonai Onai Tamošaitytei, Rasai Žukienei, Artūrui Rimkevičiui, Aurimui Mickui ir visiems, prisidėjusiems prie šios šventės. Ačiū svečiams, kad užkopėte į Pelėdų kalną tam, jog prisimintumėte istoriją", – sakė dekanė.

Renginį vedusi menotyrininkė dr. R.Žukienė Z.Varnauską apibūdino kaip unikalią asmenybę, palikusią gilų pėdsaką ne tik lietuviškos tekstilės istorijoje – jo vaidmuo svarbus visame pokariniame Kauno kultūriniame gyvenime.

"Gavęs tekstilininko diplomą, menininkas ėmėsi dėstytojo pareigų, kurias vėliau papildė vadovavimas paties pastangomis įkurtai tekstilės katedrai. Z.Varnausko indėlis į lietuviškos dailės mokyklos vystymąsi yra lygiai toks pat svarbus ir reikšmingas, kaip ir Justino Vienožinskio", – pažymėjo R.Žukienė.

Mokytojas tarp mokinių

Ekspozicijoje "Zenonas Varnauskas: mokytojas ir jo mokiniai" – tekstilininkas pirmą kartą pristatomas kartu su įvairaus laikotarpio savo studentais.

Paroda pagal tematiką yra padalyta į dvi dalis: vienoje atskleidžiama Z.Varnausko kaip tekstilininko asmenybė. Joje eksponuojamas menininko kūrinys "Kai aš jojau" (1959–1960), A.O.Tamošaitytės iniciatyva specialiai šiai parodai pasiskolintas iš Lietuvos dailės muziejaus, bei dalis šeimos archyve saugomų kūrėjo tekstilės projektų, pasižyminčių ritmiškais, smulkiais stilizuotų motyvų ir subtilių spalvų deriniais, bei jo mokinių darbų.

Kitoje parodos dalyje Z.Varnauskas pristatomas kaip poligrafijos dėstytojas. "Čia atsikleidžia įdėmūs, mylintys studentų žvilgsniai į savo aplinką. Atrinktuose darbuose matome, kaip mokytojo ir jo studentų kūriniuose keičiasi vaizduojamų motyvų matymas, kūrybinis mąstymas, raiška", – sakė dr. R.Žukienė.

Parodą ji vadino iškalbinga ekspozicija, kurioje pastebimos kūriniuose atsispindinčios liaudies meno tradicijos – būtent jas ir siekė sulaužyti okupacinė sistema, sykiu, sulaužydama ir mokytojų bei mokinių likimus.

Kaip pastebėjo parodos atidaryme dalyvavusi dr. Lijana Natalevičienė, tekstilininko kūrybinis palikimas nėra didelis – Z.Varnauskas buvo labai atsidavęs dėstymui, tekstilės skyriaus kūrimui: "XX a. 9-ajame dešimtmetyje būtent jis iškėlė Viktoro Petravičiaus, Liudo Truikio veiklą, o pačioje tekstilėje – paprastumo vertę. Neabejotinai savo darbais ir veikla Z.Varnauskas pakoregavo tekstilės istorijos raidą."

Akimirkų saugotojas

Z.Varnausko darbuose justi prieškarinio Paryžiaus dvasia, ketvirtojo dešimtmečio neoklasikos atspindys.

Parodoje "Nemuno krašto žmonės. Zenono Varnausko tapyba", eksponuojama dalis 8-ajame dešimtmetyje pradėtos tapyti darbų serijos "Nemuno krašto žmonės". Kūriniai išreiškia Z.Varnausko požiūrį į kūrybą kaip į spontanišką, gyvybingą jausmų išsiliejimą. Tempera, guašu, akvarele tapytuose žmonių portretuose ar figūrinėse kompozicijose atsiskleidžia aštrus menininko žvilgsnis, perskaitantis vaizduojamų žmonių dvasios džiaugsmus ar sopulius. "Z.Varnausko darbuose justi prieškarinio Paryžiaus dvasia, 4-ojo dešimtmečio neoklasikos atspindys", – sugretino dr. R.Žukienė.

Rengiant šias dvi ekspozicijas labai svarbi tekstilininko sūnų Juliaus ir Rimvydo iniciatyva kuriant parodų architektūrą, dokumentuojant ir rėminant darbus. Sūnūs ir tekstilininko žmona A.O.Tamošaitytė aktyviai prisideda prie Z.Varnausko kūrybos sklaidos, kad pamatus Kauno tekstilės mokyklai paklojusi asmenybė, studentų gerbtas ir mylėtas mokytojas bei savitas, autentiškas kūrėjas būtų prisimenamas ne tik amžininkų, bet ir jaunosios kartos.


Komentaras

Dr. Rasa Žukienė

Menotyrininkė

Z.Varnauskas buvo labai ryški XX a. antrosios pusės Kauno meno pasaulio asmenybė. Vieniems jis įsiminė kaip tekstilininkas, grafikas, kitiems – kaip labai savitas tapytojas. Jis buvo energingas, veržlus, lankstus organizatorius. Įdėjo daug pastangų, kad Kaune būtų atkurta aukštoji dailės mokykla. 1959–2000 m. buvę studentai prisimena jį kaip atsidavusį darbui, sąžiningą kompozicijos, piešimo, tapybos dėstytoją.

Z.Varnauskas kūrė ornamentinio pobūdžio, ritmiškų kompozicijų, santūraus kolorito tekstilę. Jo sukurti gobelenai, kilimai, interjero audinių projektai šiandien yra pripažinti XX a. 5–8 dešimtmečių Lietuvos profesionaliosios tekstilės klasika. Kaip tapytojas Z.Varnauskas domėjosi Europos modernizmu, rėmėsi į klasikinio meno vertybes. Tapė kamerinės nuotaikos peizažus, portretus, ypač mėgo motinos ir vaiko motyvą. Labiausiai troško išreikšti harmoniją tarp žmogaus ir gamtos. Todėl, nekreipdamas dėmesio į meno madas ar ideologinius reikalavimus, atkakliai tapydavo kameriškas kompozicijas su žmonėmis, vis ieškodamas jų vidinio ryšio išraiškos ir kompozicijos tobulumo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių