Lietuvio kūrinyje – dvi tonos latvio homoseksualo vogtų knygų

Šiuolaikinio meno X Kauno bienalė net tik stebina gausybe renginių, bet intriguoja ir net šokiruoja kai kuriais projektais bei jų atsiradimo istorija.

Pagrindinėje parodoje menininkas Darius Žiūra savo kūrinyje "Monumentas Utopijai" sudėliojo pustrečios tonos knygų, kurias per aštuonerius metus Dubline pavogė jo tarnybos draugas latvis.

Postūmis – knygų vagystės

"Knyga simbolizuoja žmogaus kelionę. Skaitai, gauni informaciją ir virsti tuo, kuo esi dabar. Tai tam tikras atstumas nuo praeities iki dabarties ir ateities, – rodydama D.Žiūros kūrinį – trijų draugų skulptūrą ir iš knygų, muzikinių albumų sudėliotą ratą aiškino Kauno bienalės meno projekto koordinatorė Kotryna Žemaitytė. – Apmaudu, bet dvi tonos knygų, kurias autorius panaudojo savo kūrinyje, jau palengvėjo – apie dešimt knygų jau pavogė. Galbūt žmones taip paveikė tai, kad visos tos knygos – vogtos?"

Knygų vagystės Kauno bienalės rengėjus ekspozicijos vietoje privertė įrengti vaizdo kamerą, kuri, it mostelėjus burtininko lazdele, tai sustabdė.

"Tikimės, kad žmonės, perskaitę jų pavogtas, nors ir vogtas knygas, vis dėlto atneš mums atgal", – vylėsi K.Žemaitytė.

Pagrindiniu postūmiu sukurti "Monumentą Utopijai" žinomam menininkui D.Žiūrai tapo žinia, kad geras jo tarnybos armijoje draugas S.  iš Latvijos pastaruosius aštuonerius metus nuolat vogdavo įvairias knygas iš Airijos sostinės Dublino knygynų ir už šį "hobį" buvo nekart baustas administracine, pinigine bauda, o dabar nuteistas lygtinai. Apie tai menininkas sužinojo, kai po ilgos pertraukos susisiekė su latviu.

"Tuo metu net neįsivaizdavau, kokia visos vogtų knygų kolekcijos apimtis, tačiau mano galvoje ėmė suktis įvairios meno projekto su vogtomis knygomis idėjos", – sakė D.Žiūra.

Lietuvį gerokai anksčiau per savo vadybininką susirado Viačeslavas Kovalenka, kuris tapo žinomu skulptoriumi Sankt Peterburge ir šiuo metu dėsto skulptūrą vienoje pagrindinių Rusijos meno institucijų – I.Repino akademijoje.

Sovietų armijos draugai

Prieš 25 metus D.Žiūra, S. ir V.Kovalenka tarnavo Sovietų Sąjungos Tolimųjų Rytų karinės apygardos štabo apsaugos batalione, o juos jungė panašūs estetiniai interesai.

"Siejome savo ateitį su meno pasauliu, tačiau kiekvieno iš mūsų įsivaizdavimas apie ją buvo miglotų svajonių lygio. Po tarnybos armijoje mes patekome į radikaliai skirtingas situacijas ir skirtingus kontekstus, o bendravimas nutrūko ilgam", – pasakojo D.Žiūra, kuris su buvusiais tarnybos draugais tarsi gyvena skirtinguose pasauliuose, o juos skiria neišmatuojami atstumai – būtent savo kūriniu D.Žiūra ir bando bent simboliškai įveikti tuos atstumus.

"Tai tarsi testas – kiek mus supantys estetiniai įsitikinimai yra nepajudinami, kiek mes sugebame rasti santykį ir bendrauti su kitu savimi? Tarnybą sovietų armijoje galima laikyti tarnavimu okupacinei valstybei. Tai galbūt nėra kažkas, kuo galėtum didžiuotis. Paprasčiausia būtų visa tai tiesiog ištrinti iš atminties. Tačiau man svarbu rasti produktyvesnį santykį su savo patirtimi. Nepaisant visos neapykantos sovietiniam režimui, joje tarnavo žmonės, kurie iki šiol yra man brangūs", – kalbėjo Darius.

D.Žiūra iš Dublino parsigabeno dvi tonas S. vogtų knygų, pasiūlė V.Kovalenkai sukurti skulptūrą, įprasminančią jų 25 metų pažinties sukaktį, ir vis tai sujungė viename kūrinyje.

Savo forma jis daug kam primena mandalą. Jame užkoduota daugybė valandų, dienų ir mėnesių meditatyvaus veiksmo – nuo knygų vagysčių iki jų dėliojimo ratu.

Jaunystė – prekybos centre

Iš Latvijos į Airiją emigravęs S. tapo gėjumi ir pastaruosius aštuonerius metus leisdavo laisvalaikį vogdamas knygas iš įvairių Dublino knygynų.

"Man visada buvo mįslė, kaip toks talentingas žmogus pasirinko tokį, atrodytų, nepavydėtiną, likimą, – teigė D.Žiūra. – S. gražiausius jaunystės metus praleido dirbdamas prekybos centre daržovių pakuotoju ir niekada nedėjo jokių pastangų tam, kad produktyviau panaudotų savo žmogiškąsias galimybes."

Latvis visada kėlė sau klausimą – kodėl jis neturi tam motyvacijos ir niekada nerado atsakymo. Didelė dalis latvio pavogtų knygų yra apie meno pasaulį, kuriam S. niekada nepriklausė.

Dar didesnė dalis yra įvairiausi "self help‘ai" ir gyvenimo vadovai, kuriuose galima rasti įvairiausias instrukcijas, kaip tapti sėkmės lydima, kūrybinga ir visapusiškai išsipildžiusia asmenybe, kaip pakeisti savo gyvenimą į pozityvią pusę, kaip susikurti visaverčius santykius, kaip daryti tai, ką nori, ir iš to uždirbti didelius pinigus, ir galų gale, kaip pasiekti nušvitimą.

"Galbūt todėl didelė dalis knygų yra būtent motyvacijos tema? Galbūt knygų vogimo praktika buvo bandymas bent iš dalies kompensuoti dėl nerealizuotų galimybių atsivėrusią tuštumą ir neviltį? Juk visa ši kolekcija tarsi simbolizuoja begalinį trūkumą", – svarstė D.Žiūra.

Lauktų tik kalėjimas

"Daugumos tų knygų S. niekada neperskaitė. Tačiau tose knygose apstu patarimų bet kokiu gyvenimo klausimu. Nesvarbu, kad dažnai jie prieštarauja vienas kitam, kiekviena knyga turi tam tikrą simbolinę prasmę. Žvelgiant plačiau, S. gyvenimas – vienas tipiškų likimų po didžiulės emigracijos bangos, ištikusios Lietuvą ir Latviją po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, – įsitikinęs D.Žiūra. – Tipiškas, nebūtinai knygų vagysčių, bet egzistencinės nevilties prasme. Svečiuojantis įvairiose lietuvių emigrantų bendruomenėse manęs niekada neapleido labai specifinis nykumos jausmas. Ir nors dauguma ten esančių žmonių finansiškai laikosi geriau nei aš čia, keistis vietomis nesinori."

Kaip autorius jaučiasi, savo kūrinyje naudodamas vogtas knygas?

"Nusikaltimas buvo padarytas iki projekto sumanymo atsiradimo, ir aš niekaip jame nedalyvavau. Mąstant tokiu būdu, nusikaltimų bendrininkais turėtume vadinti ne tik kriminalinių įvykių komentatorius, bet ir visą teisėsaugos sistemą, gyvuojančią tik todėl, kad kažkas daro nusikaltimus", – aiškino D.Žiūra.

Darius norėtų buvusio tarnybos draugo S. veiklą vadinti intelektualine rezistencija ar tylia kova su kapitalizmu.

"Žmogus, kuris tuo užsiėmė, investavo į tai aštuonerius savo gyvenimo metus, nesiekdamas jokios materialinės naudos. Pasvėrus laiko ir energijos sąnaudas, galima teigti, kad kiekviena knyga buvo sunkaus ir ilgo proceso rezultatas", – svarstė D.Žiūra.

Kadangi S. už vagystes iš knygynų šiuo metu yra nuteistas lygtinai, daugiau jis nebegali tuo užsiimti – nesėkmės atveju iš karto sėstų į kalėjimą. "Tad iš kolekcijos dingus kokiai nors knygai, ji niekuomet nebebus papildyta nauja, – kalbėjo D.Žiūra. – Todėl meno kūrinys atsiduria dvilypėje situacijoje. Viena vertus, jis skirtas žiūrovams. Kita vertus, panorėję jie galėtų jį sunaikinti. Slapta viliuosi, kad taip nenutiks."