„Lė-kiau-lė-kiau“ – amžinas vaikystės kodas

Pagrindas – tikros istorijos

Ką transliuoja pavadinimas "Lė-kiau-lė-kiau"? Ką jaunas (ar nebūtinai) žiūrovas turėtų iš jo suprasti dar prieš prasidedant spektakliui? Pjesės autorė Daiva Čepauskaitė sako, kad pavadinimas pirmiausia turėtų suintriguoti.

"Jis kilo iš vaikiško žaidimo, kurį mes vaikystėje žaisdavome, – sakyk "lėkiau lėkiau lėkiau", o išeina ir "lėkiau" ir "kiaulė". Spektaklyje nagrinėjama ir patyčių tema. Vienas personažas, paauglė mergaitė, gauna Kiaulės pravardę, todėl tai nulėmė ir pjesės pavadinimą. Taip pat galima daugiaprasmiškai iššifruoti – tas "lėkiau lėkiau" atspindi paauglių gyvenimo ritmą, bėgimą paviršiumi, norą aprėpti viską, patirti kuo daugiau. Tuo lėkimo ritmu šiuolaikinis paauglys ir gyvena", – sumanymus pristatė autorė.

Paaugliams aktualaus spektaklio idėjos autorė režisierė Eglė Kižaitė pabrėžia: šiame pastatyme aktualiausios temos yra maištas, patyčios, meilė, keblūs santykiai su bendraamžiais ir tėvais, socialinės medijos ir, žinoma, savęs paieškos. Pasak režisierės, esantis atradimų kelyje paauglys patiria daug pirmų kartų, skuba gyventi, sekti idealais, siekti populiarumo, kuris atrodo lyg sėkmės garantas. Pašėlęs lėkimas, sumaištis ir nuolatinis klausimas "kas aš esu?" lydi visą paauglystę.

Pjesės ištakos – "Vaikų linijos" interneto svetainėje esantis paauglių forumas "Diskutuok su bendraamžiais". Čia jaunuoliai anonimiškai bendrauja, dalijasi savo patirtimis ir patarimais. Kai kurios paauglių patirtys, išsakytos tame forume, pasitarnavo dramaturgei. Žinoma, spektaklyje nebus konkrečių istorijų, siekiant išvengti atpažįstamumo. "Visi personažai, kurie bus spektaklyje, yra išgalvoti, tačiau turi autentiškų išgyvenimų krūvį. Mano užduotis buvo sudėlioti iš daugybės mozaikos gabalėlių logišką istoriją", – prisipažįsta D.Čepauskaitė.

Laukiami ir suaugusieji

Pjesėje vaizduojami ir tėvai, kurie patys turi daug problemų, desperatiškai kabinasi į vaikus ar, atvirkščiai, yra pernelyg savimi užsiėmę, kad atkreiptų į juos dėmesį.

"Spektaklį galėtų, netgi turėtų žiūrėti ir tėvai, tik noriu atkreipti dėmesį, kad tėvai, kurie veiks šiame spektaklyje, yra vaizduojami paauglio akimis – kaip paauglys juos mato, – pastebėjo D.Čepauskaitė. – Galbūt suaugusiojo akimis ta situacija atrodytų visai kitaip, bet mes kuriame spektaklį apie paauglius – jie svarbiausi, todėl tėvų paveikslas gali pasirodyti šiek tiek iškreiptas."

Spektaklio kūrėjai sąmoningai kuria tėvus tokius, kokius mato paaugliai, rodo tuos santykių aspektus, kurie juos labiausiai žeidžia bendraujant su jais. "Beje, bendravimas su tėvais yra viena didžiausių problemų paauglystėje, tai rodo ir išpažintys forumuose – nuolatinis nesusikalbėjimas, negebėjimas vieniems kitus išklausyti, suprasti, kelia paaugliams didžiulę įtampą, vienišumo, nereikalingumo būsenas bei atstumtojo sindromą", – vardija D.Čepauskaitė.

Režisierės E.Kižaitės nuomone, spektaklį turėtų pamatyti ir tėvai, pedagogai. "Dažnai žmogus, esantis šalia paauglio, nuo jo nusisuka, stengiasi nepastebėti, tikisi, kad vaikas išaugs tam tikrus dalykus, kad jie praeis savaime. Deja, šiuo sudėtingu gyvenimo tarpsniu kaip tik reikia būti artimesniam, atjausti, suprasti, skirti dėmesio, kalbėtis. Spektaklis gali būti kaip paskata, būdas užmegzti dialogą su savo mokiniu ar vaiku", – dramaturgei antrina E.Kižaitė.

Kasdienybės ženklai

Spektaklio "Lė-kiau-lė-kiau" scenografijos dailininkė Justė Kondratė su režisiere E.Kižaite kuria jau nebe pirmą spektaklį. Menininkės susitiko dar vasarį ir aptarė vizualinį sprendimą. O štai muzikos autorius Arūnas Blažys, grupės "Jama&W narys", į procesą įsijungė jau sugulus spektaklio audiniui. Teatro kompozitoriaus amplua debiutuojantis A.Blažys tikina: spektaklio muzika bus atpažįstama jaunimo auditorijai. "Be abejonės, reikia atkreipti dėmesį ir į paauglių klausomą muziką. Taip jiems muzika padės geriau suvokti situacijas, pridės jaukumo. Stilius įvairus: psichodelika, šokių,  popmuzika, įvairūs buities garsai", – sako muzikantas.

Spektaklio vizualinį apipavidalinimą kurianti J.Kondratė puikiai išsiverčia minimaliomis priemonėmis. Ir šį kartą kūrėja renkasi svarbiausius akcentus. Pavyzdžiui, mokyklines spinteles. Jos tarsi paauglio vidinis pasaulis. Viena mergina prisirišusi prie savo rožinės gertuvės, kitas kolekcionuoja žurnalus apie kosmosą, įsimylėjusi panelė prisiklijavusi prie spintelės durelių vaikinų nuotraukas. Kita – beveik tuščia, nes savininkas nepažįsta savęs, viskas jam svetima.

"Mano kuriama aplinka nebus autentiška; ne mokykla, ne namai, o tiesiog šaltos aplinkos atspindys, į kurį paaugliui sunku įeiti, su kuriuo jis turi susidraugauti. Bus asmenukių, naudosime vaizdo projekcijas, filmavimą online. Šiam spektakliui reikia tikrų drabužių, kurie neatrodytų  nemadingi. Idėjų semiuosi iš interneto, padeda ir tai, kad pati mėgstu modeliuoti, siūti", – apie naudojamas raiškos priemones kalba dailininkė.

Spektaklyje vaidina Gytis Laskovas, Neringa Nekrašiūtė, Eglė Grigaliūnaitė, Martyna Gedvilaitė, Goda Petkutė, Andrius Gaučas, Arnas Ašmonas, Pijus Narijauskas. Premjera – balandžio 12, 13 ir 29 d. Rūtos salėje.