Kvietimas padėti – stygomis ir klavišais

Greta mūsų gyvenantys neįgalieji ar ligoniai – mūsų visų gyvenimo dalis, įsitikinę du jauni muzikantai pianistė Veronika Kopjova ir smuikininkas Danis Medjanikis.

Sėkmingai pripažinimo keliu einanti pianistė V.Kopjeva (V.K.) ir Paganinni konkurso genujoje lauraetas D.Medjanikis (D.M.) šias mintis įprasmina darbais. Talentingų muzikų duetas Kaune ir Vilniuje rengia koncertus, kurių metu surinktos lėšos bus skirtos Ievos Krivickaitės iniciatyvai, remiančiai onkologinėmis ligomis sergančius vaikus.

– Pradėkime nuo jūsų vaikystės, pažinties su muzika. Kodėl pasirinkote fortepijoną ir smuiką?

V.K.: Tiesą pasakius, aš visada norėjau mokytis muzikos mokykloje, nes mano vyresnysis brolis grojo smuiku. Ir aš visada labai norėjau groti smuiku, nuo to ir pradėjau. Aš buvau dar maža, groti manęs niekas nemokė, tik laikyti smuiką. Visus metus taip mokiausi mokiausi, o po to pasakiau mamai: "Ne, viskas, pereinu į fortepijono klasę – ten visi gali groti, nesvarbu, mažas tu ar didelis." Labai džiaugiuosi, kad viskas taip savaime susiklostė. Nors meilė smuikiui išliko, mielai ir dabar juo gročiau. Ko gera todėl man taip patinka rengti pasirodymus su smuikininkais.

D.M.: Mane nukreipė tėvai. Jie davė man smuiką, norėjo pažiūrėti, kaip man seksis. Tėvai matė, kad esu talentingas, kad susidomėjau šiuo instrumentu. Taigi, aš judėjau į priekį ir supratau, kad tai mano sfera, kad noriu groti toliau ir daryti tai profesionaliai. Mano tėvai taip pat smuikininkai, jie dabar dėsto Vokietijoje. Visa mano šeima – muzikantai, net broliukas ir sesutė smuikais griežia. Toks įžymus latvių dainininkas pavadino mus "išprotėjusia smuikininkų šeimynėle".

– Kaip susikūrė jūsų duetas?

V.K: Iš tikrųjų visai netyčia. Abu mokėmės toje pačioje aukštojoje mokykloje, Vokietijoje, Hanoveryje. Aš tuo metu buvau labai užsiėmus, vyko įvairūs koncertai. Danis mane susigavo koridoriuje ir sako: "Veronika, vyksta koncertas, net nežinia kur. Aš labai noriu, kad tu su manimi grotum." Nors aš buvau labai užsiėmusi, vis dėlto peržiūrėjau programą ir pamačiau, kad daugelį kūrinių žinau, esu grojusi. Taigi, ėmiau ir sutikau. Tai buvo gal prieš dvejus metus. Mes grojome kartu, labai patiko. Po pusės metų aš pamačiau, kaip neįtikimai išaugo jo talentas. Apskritai taip išėjo, kad mes kartu grodavome kas pusę metų. Man net baisu pagalvoti, kas iš jo išaugs (juokiasi). Mane labai žavi jo švarus, natūralus, nuoširdus muzikalumas. Juk laikui bėgant atsiranda profesionalumas, ir daug natūralių dalykų savaime išnyksta. Bet aš girdžiu ir tikiu, kad šis jo nuoširdumas išliks, nes jis yra toks atviras, tyros sielos žmogus, tai labai ryškiai atsiskleidžia jo muzikoje. Labai džiaugiuosi galėdama su juo dirbti.

D.M: Apie Veroniką galiu pasakyti, kad ji yra puiki pianistė, taip pat labai nuoširdus žmogus. Aš jaučiu, kad mes galime semtis vienas iš kito muzikinių idėjų ir tiesiog groti, gražiai muzikuoti kartu. Taip kitko, mes susitikome tik vakar, nesimatėme nuo praėjusių metų gruodžio, o toks jausmas, kad net nebuvome išsiskyrę.

V.K: Nuolat bendraujame, vis dėlto reikia planuoti pasirodymus. Mane dar labai džiugina jo spontaniškumas grojant. Scenoje, repeticijų metu jis visada labai gyvas, eksperimentuoja, o ne iškala natas atmintinai. Atrodo, kad jis kalba per muziką, labai įsijaučia. Kartais tenka jam priminti, kad scena yra kitoje pusėje, kad vyksta perklausa (juokiasi). Man ta komunikacija yra labai svarbi, tada gimsta menas, būtent tuo momentu. Su žmonėmis, kurie išmoksta viską idealiai, kartais būna sunku dirbti.

D.M: Aš kitaip negaliu. Jei tiesiog išmoksiu natas mintinai, aš nuvysiu, man pasidarys nebeįdomu. Aš mėgstu eksperimentuoti, kas kartą ieškoti ir rasti kažką nauja. Esant tokiai būsenai muzikantas tobulėja ir vystosi. O jeigu dar ir partneris geras, kaip mes su Veronika, vyksta abipusiai idėjų mainai, mes papildome vienas kitą.

– Kalbant apie spontaniškumą ir eksperimentavimą – galbūt jūs patys kuriate muziką?

V.K: Oi, ne. Reikėjo kažkada tai daryti, dar mokykloje, ir man sakė, kad visai neblogai pavyksta. Tačiau pati taip ir nesusidomėjau. Yra tiek daug nuostabių kūrinių, jų visų ir nesuspėsi atlikti per gyvenimą. Aš nuo jų niekada nepavargstu. Visi veržiasi, ieško naujų, negirdėtų kompozicijų. O aš gročiau gročiau tuos genialius kūrinius. Groti tą patį kūrinį su kitu žmogumi – vis nauja patirtis.

D.M: Galbūt mane kada nors patrauks ši sritis, ką nors parašysiu. Nes tavo parašyta muzika išlieka, o kaip atlikėjas aš net nežinau, ką galėčiau po savęs palikti. Gal mokinius?

– Ar jaučiate konkurenciją tarp muzikantų?

V.K: Taip, ji yra. Hanoveryje jos jaučiau kiek daugiau negu Vienoje. Bet aš toks žmogus, aš nemėgstu prastos konkurencijos. Aš manau, kad lenktyniavimas yra naudingas tada, kai tu judi į priekį, atsiranda įkvėpimas. Džiaugtis kito nesėkme – man tai svetima. Todėl tokios konkurencijos aš vengiu, nes ji gali sugadinti santykius su žmogumi. Aš darau tai, ką darau, nes man tai patinka, neįsivaizduoju savęs kitoje vietoje. Svarbu neužmiršti, kodėl iš tikrųjų tuo užsiimame, tai kaip tik veda prie mūsų koncertų tikslo.

– Kaip kilo iniciatyva padėti vėžiu sergantiems vaikams?

V.K: Kai dar mokiausi Hanoveryje, penkerius metus buvau fondo "Live Music Now" stipendininke. Šio fondo stipendininkai labai dažnai, du tris kartus per mėnesį, groja vaikų namuose, slaugos namuose, ligoninėse. Tokiose vietose, kur gyvenantys žmonės neturi galimybės nueiti į koncertą. Fondo šūkis – "Muzika gydo!" Grojame mažose salėse, kambariuose. Žmonės, kurie jau nelabai gali judėti, atsidaro duris ir klauso. Ir tada matai, kokį poveikį muzika turi žmogui. Žinoma, mums nelengva matyti, kaip tiems žmonėms sunku. Jeigu grojame psichinių sutrikimų turintiems žmonėms, jie ir patriukšmauja pasirodymo metu, bet mes esame tam pasiruošę. Visi tie klausytojai, net jeigu negali kalbėti, šypsosi, jie būna labai dėkingi. Ir tada tu supranti, kam tu tai darai, kam tu muzikuoji. Tikrai ne tam, kad ateitų kažkokie turčiai, kurie net nesupranta pasirodymo vertės – jiems svarbiausia pasigirti, kad buvo klasikinės muzikos koncerte. Muzika yra visiems.

Seniai brandinau idėją, kad reikėtų kažką panašaus padaryti Lietuvoje. Bet tai yra labai didelis darbas, reikia ieškoti remėjų. Ir pas mus tokių slaugos namų labai mažai, ten nebūna instrumentų. Žinau, kad jų yra Santariškių klinikose, todėl nusprendžiau ten nueiti, pasidomėti, nes ten esantiems žmonėms labai reikalingos geros emocijos. Rugsėjį dalyvausime dviejuose dideliuose konkursuose Vokietijoje, jiems ruošiamės jau dabar, reikia repetuoti. Todėl nusprendžiau, kad reikia būtinai groti namie. Aš apie Ievą perskaičiau būtent "Kauno dienoje", greitai ją susiradau, susisiekiau su koncerto organizatoriais Vilniuje, jie neprieštaravo mūsų bendradarbiavimui. Ieva turi misiją, skiria visą save tiems vėžiu sergantiems vaikams – su jais bendrauja, susidraugauja. Todėl nusprendėme, kad sujungus paramos akciją su koncertu daugiau žmonių sužinos, susidomės ir ateis. Norime priminti, kad sergantiems žmonėms labai reikia dėmesio.

Kartu su Ieva buvau nuvykusi į klinikas. Aplankėme pustrečių metų berniuką. Jis yra iš vaikų namų, todėl pas jį niekas neateina. Apskritai, kai grįžau iš Vokietijos, aš pastebėjau, kad čia požiūris į žmones su negalia yra visai kitoks. Vokietijoje jie yra integruoti į visuomenę. Pavyzdžiui, ten labai daug aklųjų, jie vaikšto gatvėse, gyvena visavertį gyvenimą. O pas mus jų nematyti, nes jie paprasčiausiai neišeina iš namų. Pas mus pačiame mentalitete tupi kirmelė – neįgalūs žmonės bijo, jiems gėda, jie mano, kad nieko nesugeba, liks nesuprasti. Reikia suprasti, kad tai yra mūsų visų gyvenimo dalis, mes turime suprasti ir padėti. Taigi, aplinkybės susiklostė palankiai, rengsime koncertus. Taip žmonėms kils daugiau teigiamų emocijų, įkvėpimo.