Kūrinį kūnu paverčia žiūrovas

Kauno miesto muziejaus Kauno pilies galerinėje erdvėje eksponuojama tarp Danijos ir Lietuvos gyvenančios menininkės Marijos Griniuk paroda "The Unbody/Nekūnas", kvestionuoja kūno ir nekūno formas atminties, laiko ir konstrukcijos kontekstuose.

Iš 1970–1991 m. mokyklinių uniformų bei dirbtinių medžiagų sukurtas tekstilės objektas yra tęstinio projekto tuo pačiu pavadinimu – "The Unbody/Nekūnas" – dalis.

Kad galėtume susieti atskirą detalę su kontekstu, reikėtų aiškiai apsibrėžti jos formą. M.Griniuk kūną apibūdina kaip gebėjimų ir apribojimų sistemą, nekūnas, anot jos, – yra neatskiriamas nuo kūno, todėl yra ribotas.

"Kūnas matomas kaip fizinis objektas: kaip apibrėžta gyvos būtybės forma, kaip mechaninis objektas, kaip architektūros objektas, kaip alma mater – edukacinė institucija. Atmintis yra iliustruojama vaizdiniu, kuris yra kūnas iš tam tikro momento praeityje. Jeigu kalbame apie bėgant laikui besikeičiantį žmogaus kūną, tuomet atmintis yra susieta su jo forma tam tikromis laiko atkarpomis. Nekūnas – tai atminties raštai (angl. "the patterns of memory"), kurie formuoja patirtis", – aiškina menininkė.

Pasak kūrėjos, kūnas yra sudarytas iš nekūno: vaizdinį formuoja atminties raštai – patirtis. Mūsų aplinkoje esantys kūnai (bendrąja prasme, neišskiriant nei fizinių objektų, nei mentalinių ar dvasinių) yra autentiškos mūsų patirties talpyklos, dėl to, kiekvienas kūnas, atsiradęs žvilgsnio akiratyje – visiškai unikalus, kadangi kiekvieno žmogaus patirtis jį reflektuoja skirtingai.

M.Griniuk parodoje, žiūrint į tekstilinį objektą iš mokyklinių uniformų sukyla prisiminimai, lydimi jausmų, formavusių unikalius kiekvieno iš mūsų raštus/įrašus atmintyje.

Vis dėlto daugybė transformuotų, niekam nebepriklausančių ir nebereikalingų drabužių tampa muziejinės erdvės objektu – kūnu, reprezentacine visuma, postamentu praeičiai. Šioje jungtyje išryškėja dvilypė situacija: M.Griniuk kūrinys yra ir objektas apie praeitį, ir objektas apie dabartį. Jis gali būti stipriai susietas su atmintimi ir prisiminimais, tačiau gali būti ir erdvė visiškai naujiems naratyvams rastis.

"Tai kūnas, suvokiamas kelių lietuvių kartų ir kitų Rytų Europos šalių atstovams. Taip pat – naratyvas jaunajai kartai. Kalbant apie ekvivalenciją tarp kūno ir konstrukcijos bei ekvivalenciją tarp nekūno ir prisiminimo/atminties, kur kūnas neatsiejamas nuo nekūno, kaip konstrukcija nuo atminties išryškėja faktas, kad kūrinys-objektas tampa kūnu tik tuomet, kai į galerinę erdvę įeina žiūrovas su savo patirčių sluoksniais", – parodos idėją lukštena M.Griniuk.

Taip išryškėja kūno priklausomybė nuo nekūno, nors galbūt galima teigti ir atvirkščiai: nekūno transformacijos tiesiogiai priklauso nuo žmogaus sukurtų sąsajų su savo patirtimi. "Materialus objektas – kūnas – egzistuoja. Jis yra šiuo momentu, kad sukurtų arba naują raštą (angl. pattern), arba atkartotų smegenyse esantį/saugomą. Materialusis kūnas yra tai, ką matome vizualiai. Nematerialaus pavidalo matyti negalime, todėl viskas, kas nematerialu, tai – atmintis arba naratyvas", – sako kūrėja.

Reziumuodama M.Griniuk pastebi: "Parodoje aš taip pat kalbu ir apie kolektyvines patirtis, apie menininkų kartą – naująją kartą – su patirtimi ir gebėjimu kurti ir skatinti naujas meno tradicijas Lietuvoje."