Kelionė laiku: kada šiandien tampa vakar

Šiais klausimais prasideda apsilankymas "Meno parko" galerijos antrajame aukšte, kur vyksta jaunosios kartos tapytojos Simonos Lukoševičiūtės personalinė paroda "Prisiminimai apie dabartį. Kelionė į save".

Kiek esame čia ir dabar

Parodos pavadinimas sufleruoja žiūrovui ruoštis į kelionę laiku. Autorė įveikia atsiminimus ir prisiminimus skiriančius laiko atstumus pasinaudodama klasikinėmis ir šiuolaikinėmis medijų priemonėmis: tapyba ir fotografija. Šių medijų sąveikoje išryškinamas menininkės antrasis "aš" arba, kaip įvardija tapytoja, antrininkas, stebintis aplinką jos pačios akimis.

Būtent šioje teksto vietoje, jo autorę apima déja vu jausmas. Tarsi paskutinis, aukščiau esančios pastraipos, sakinys jau buvo užrašytas anksčiau. Būtent šią laiko apgaulės akimirką paaiškėja S.Lukoševičiūtės parodos pavadinimo pirmosios dalies – "Prisiminimai apie dabartį" – esmė: tai plonytė riba, kurią kasdienybėje retai pavyksta pajusti, o dar rečiau – įžiūrėti. Ir ji aplanko déja vu ar kitais su paramnezija sietinais pavidalais. Tarsi tikrindama – kaip kiekvienas iš mūsų esame čia ir kiek esame dabar.

Tapybos dabartis

Kad tai išsiaiškintų, tapytoja pasitelkia fotografijos mediją, gebančią perteikti esamą realybės momentą, kuris, nuspaudus fotoaparato užrakto mygtuką, tampa praeitimi – atsiminimu, t.y. lanksčia mūsų atminties formuojama materija.

Pasinaudojant fotografine raiška, apčiuopiamas realus čia ir dabar momentas, kuris tekančioje realybėje iš karto tampa praeitimi. Būtent per šią mediją menininkė gali sustabdyti praeitį, interpretuoti ją ne iš būtojo laiko perspektyvos, o iš dabarties momento.

Susiduriant praeičiai ir esamajam, nuolat kintančiam laikui, tapytojai kyla poreikis sukurti naują materiją, kurioje būtų įvaizdinamas dviejų skirtingas atkarpas žyminčių laikų susidūrimo medžiagiškumas. Šis laikų sandūros darinys nepriklauso nei praeičiai, nei dabarčiai, todėl jam įvaizdinti S.Lukoševičiūtė pasirenka klasikinę, tvarią (santykinai) mediją – tapybą.

Tapyba materializuoja menininkės įvardijamą amžinosios dabarties akimirką – momentą esantį tarp dviejų laikų sandūros. Ši medija leidžia autorei atsitraukti nuo savojo antrininko ir sugrįžti į save – taip didelio formato drobėse pasakojamas vidinio gyvenimo naratyvas.

Paveiksluose išryškinamos kasdienybės citatos, įvykių fragmentai, patirčių pėdsakai, kurie keičia dailininkės žvilgsnį, kvėpavimo dažnį, širdies susitraukimų skaičių, priartindami ar, priešingai, nutolindami ją nuo jos pačios.

Tapybinė raiška atkuria išgyventą momentą – atsiminimą – su visomis spalvinėmis variacijomis, pagautomis autorės žvilgsnio, jausminėmis faktūromis, nenusitrynusiomis per laiką, kompozicine dinamika ir į paveikslų visumą sutilpusiu ilgesio jausmu.

Neišsakytas, bet pajuntamas

Ilgesys – nuolankumą išreiškianti žmogiškosios būties metafora: kas esame mes prieš laiką ir jo kaitą? Tik smulkios dulkelės, pustomos ilgesio vėtrų?

Ilgesys nutolina mus nuo fizinių kūnų, grąžina į akimirką, kurioje laikas išretėja, atmintis išblunka, nebelieka realybės kontūrų. Yra tik kažkas.

Tas kažkas, žiūrint į S.Lukoševičiūtės drobes, lengvai apšviečiamas, kartais patraukiamas į šešėlį ar apdengiamas abstrahuotomis tapybinėmis dėmėmis. Tas kažkas – neišsakytas, slepiamas bet, sykiu, (pa)juntamas – atvirumas.

Matyti pasaulį taip, kaip jis atsispindi autorės akyse. Ir grąžinti tą vaizdą, įgavusį autentišką vidinio pasaulio vertę, realybei.

Kas? S.Lukoševičiūtės paroda "Prisiminimai apie dabartį. Kelionė į save".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki liepos 28 d.

Rytojus niekada neateis: visada esu dabar

Priklausau laikui. Laikas kelia nerimą, išsprūsta, nuolat verčia prie jo sugrįžti, nujaučiant neišsakytą dabarties likutį. Einu į save, save suvokiu kaip buvusią, praėjusią, priklausančią praeičiai. Reflektuoju savąjį įkūnytą buvimą pasaulyje, laiką matau kaip nykstančią amžinosios dabarties akimirką.

Siekiu sugauti laiką, fiksuoju ir renku atminties vaizdus ir tam tikra tvarka bandau atkurti savo vidinio gyvenimo pasakojimą, jo turinį. Prisiminimai, išgyventi momentai suvokiami kaip nebūties ženklai, kaip daugiasluoksnė sąmonės dabartis, kaip įrašai sąmonėje, o laikas – kaip praradimų tėkmė. Pamažu atmintyje pradeda plėtotis tuštuma, ištrinama patirtis ir jos vietoje ryškėja būties erozijos ženklai. Besiplečiančias tuštumas užpildo mano antrininko regėti gyvenimo vaizdai fotografijose: fotografija tampa įrodymu, patvirtinančiu, kad atmintyje ištirpę įvykiai kažkada egzistavo. Nuotrauka turi galią sustingdyti esančią dabartį savyje.

Ieškodama prarasto laiko, atrandu įvairių prisiminimų, patiriu tikrumo jausmo ilgesį, neišsipildymo jausmą, adresuotą praeičiai. Pasineriu į subjektyvias laiko išgyvenimo formas, bandau grįžti į save. Svarbios tampa unikalios egzistencinės struktūros, santykis su savimi pačiu, būnant autentiškai. Išgyvenu belaikę monotoniją: išsitęsiantį, susitraukiantį, intensyvų arba nuobodų laiką. Patirtą, jau nebesantį laiką įvaizdinu, bandau jam suteikti aiškesnius kontūrus, susiedama jį su savo atvaizdu, įvairiais daiktais, erdve, aplinka. Koncentruojuosi ties nuorodomis į faktinę, empirinę praeitį, neleisdama išgyventam laikui ištirpti begalybėje.

Įvaizdindama laiką, jį sugaunu: tapybos medija leidžia išsaugoti savo laiko ir erdvės prasmę, grąžinti vertę gyvenimo turiniui. Patirties saugojimas leidžia naujai išgyventi buvusią situaciją: anksčiau regėti (jau praėję) vaizdai vėl atsiduria amžinoje dabartyje, tik įgavę naują materialią formą. Darbuose užkoduotos skirtingos laiko patirtys: bandau atskleisti nelinijinį laiką, nujaučiant kasdienybės laiko tėkmę; vaizduojami subjekto-objekto virsmai, sąmoningai išplečiami esaties-praeities momentai, susilieja prisiminimai / nebūties ženklai ir tuščias dabarties laikas; atsiskleidžia individualaus gyvenimo ritmo išgyvenimai: vidinė trukmė ir priešingai – beprasmis sustojęs dabarties laikas.

Nagrinėjant laiko ir erdvės dimensijas, ryškėja savirefleksijos momentas. Amžinojoje dabartyje besitęsiantys išgyvenimai ir vidinis tapatybės konstravimas komponuojami į drobės matmenis. Laikas tampa biografinių fragmentų, įvykių, vidinių jutimų, būsenų ir minčių stebėjimo ir fiksavimo forma.

Simona Lukoševičiūtė. Iš parodos anotacijos