Uždangą praskleidus: jubiliejiniai Kauno simfoninio orkestro šiokiadieniai

Orkestrą įprasta laikyti vientisu kūnu, tačiau kolektyvo sėkmę lemia kiekvieno muzikanto indėlis. Dabar Kauno miesto simfoninis orkestras (KMSO) – per šešiasdešimt asmenybių, kiekvienas į darnų orkestro skambesį įneša savo profesionalumo, kantrybės ir energijos. Drauge orkestrantai prisimena įsimintiniausius KMSO koncertus, kokias orkestro ateities vizijas puoselėjo prieš dešimt metų, simpatizuoja vieno ar kito dirigento darbo stiliui. Todėl KMSO jubiliejus yra puiki proga ne tik prisiminti iškilius dirigentus ir solistus, dirbusius su orkestru, bet ir įnešti muzikantų indėlį apie KMSO istoriją, orkestro rutiną, kasdienius išbandymus.

Pirmieji žingsniai

Orkestro koncertmeisteris smuikininkas Darius Krapikas groja šiame kolektyve nuo jo įkūrimo pradžios. Netgi dar anksčiau – nuo pirmųjų Kauno kamerinio orkestro metų.
Jis prisimena ne vieną bandymą suburti simfoninį orkestrą laikinojoje sostinėje: "Pamenu, tik įsteigus KMSO nerimo kalbos, kad tai eilinis nepavyksiantis bandymas, kad jau po metų negausime pinigų iš miesto ir panašiai. Šiandien neįsivaizduoju miesto be simfoninio orkestro, jo gretose kuriame gražesnį miestą."

Prieš dešimtmetį klarnetininkas Andrius Bernotaitis studijavo Muzikos ir teatro akademijos antrame kurse.

"Konkursas į KMSO buvo didžiulis profesinis iššūkis, kuriam ruošiausi rimtai ir atsakingai. Net neabejoju, kad dauguma mano kolegų taip pat skyrė tam didelį dėmesį, – A.Bernotaitis sako, jog orkestro gretose padėjo įsitvirtinti senbuviai, labiau patyrę kolegos. – Iš aukštosios mokyklos atsidūriau tarp kelių grandų, tai buvo didžiulis išbandymas. Kartu ir likimo dovana, jie tapo netiesioginiais mokytojais, šios patirties neišmatuosi nei kilogramais, nei metrais."

Ryšys su dirigentu

Dažnas klausytojas nė nesusimąsto apie KMSO kasdienę rutiną, kokiomis nuotaikomis gyvena koncertuose pasitempę ir smokingais, sukniomis pasipuošę, ramūs, santūrūs orkestrantai. Ir nors mėgaujantis orkestro muzikos koncertu nekyla tokių klausimų, smalsu bent akies krašteliu praskleisti užkulisių širmą.

Ar muzikantui reikia žinoti kūrinio priešistorę, sukūrimo aplinkybes? Pasak atlikėjų, tai privalumas, ateinantis su patirtimi, padedantis svariau įvertinti savo vaidmenį, indėlį, pajusti spalvinius niuansus. D.Krapiko teigimu, jeigu muzikantas nuoširdžiai įsigilina į partijoje nurodytus štrichus, dinamiką, remarkas, to užtenka, kad kūrinys suskambėtų patenkinamai, o dažnas dirigentas parodo kelią į epochos niuansus, atmosferą.

Orkestrui dirigavo nemažai dirigentų. Kurie jų paliko maloniausius prisiminimus? Beveik vienbalsiai visi ištarė Modesto Pitrėno pavardę. "Šio dirigento darbingumas, koncentracija, muzikinės medžiagos išmanymas, pasiruošimas ir reiklumas nulėmė rezultatą, kuris buvo pagrindas orkestrui augti. Visuomet smagu, kai Kauną aplanko maestro Juozas Domarkas. Prasideda didžioji inventorizacija – primenama grojimo pagrindų abėcėlė, labai reikalinga jaunimui, o senbuviams neleidžianti užsibūti inertiškiems", – kalbėjo orkestro koncertmeisteris.

Nuo apšilimo iki adrenalino

Publikai koncerto vakaras – šventė, kurioje klausytojas dalyvauja atvirame pokalbyje su kompozitoriaus kadaise užrašytais išgyvenimais, istorija, pasaulėžiūra. O orkestrantui – įtemptų repeticijų ir pasiruošimo rezultatas, didžiausios koncentracijos ir susikaupimo išlydis. Stresas – dažnas koncertų palydovas, būdingas tiek naujam orkestro nariui, tiek patyrusiam meistrui.

"Nesiblaškymas, maksimalus energijos tausojimas svarbiausiam momentui. Net ištartas žodis ar dėmesys atima energiją, išblaško. Tačiau jei visai nejausčiau jaudulio, vadinasi, kažkas negerai, jis būtinas aukščiausios prabos atlikimui, geras jaudulys sutelkia, išmokau paversti jį pozityviu dalyku ir kūrinį priimti kaip iššūkį. Muzikantai – savotiški adrenalino fanatikai", – sako A.Bernotaitis.

D.Krapikas taip pat mėgsta susikaupti vienumoje: "Man svarbu vienam pagroti prieš kopiant į sceną, kad sušiltų pirštai."

Tikras išbandymas orkestrantui – kūrinio solo partijos. Tuomet nebeįmanoma pasislėpti už kolegų pečių ar piupitro. Muzikantas privalo sugroti tiksliai, laiku ir suderindamas savo bei dirigento reikalavimus, atskleisdamas savo instrumento spalvas.

"Kai solistai groja su orkestru instrumentinius koncertus, ruošiasi, prasigroja, kas kita, kai groji pirmąjį balsą orkestre, kitoks garso pojūtis. Tarsi važiuojant troleibusu staiga reikėtų persėsti prie automobilio vairo", – šmaikštavo V.Tamulis.

"Aš palyginčiau su bėgiku. Solistas su orkestru – ilgų distancijų bėgikas, o pirmo balso atlikėjas – trumpų. Tačiau ir tai reikalauja kelių svarbių aspektų – koncentracijos, viso kūrinio filosofijos ir žinojimo, kaip tai padaryti", – pridūrė A.Bernotaitis.

"Solo sieju su malonumo ženklu. Tai savęs patikrinimas. Kartais iškyla "čia ir dabar" veiksnys, emocijos pakoreguoja rezultatą. Meistriškumas – valdyti esamą laiką", – kolegas papildė D.Krapikas.

Uždegti ir pajausti

Kada orkestre baigiasi rutina ir prasideda šventė? "Šventė ilgai netrunka. Dažnai tiek, kiek trunka koncertas. Tuomet didžiausia koncentracija. Būti atsidavusiems kūrinio atlikimo idėjai, jei dirigentas ją pasiūlo, gebėti išgirsti ir atsakyti, jausti, kaip visas orkestras suskamba lyg vienas gyvas organizmas, tokios akimirkos būna labai jautrios, trapios, intymios, – manau, tuomet ir vyksta šventė", – mintimis dalijosi D.Krapikas.

Akivaizdu, kad aukšto meistriškumo orkestrų Europoje daug, tačiau vien tobulai atlikti užrašytas natas nepakanka. Su orkestru dažnai dirbantis pagrindinis kviestinis dirigentas Rune Bergmannas pastebėjo, kad šiandien kaip niekada orkestras turi galvoti apie emociją, džiaugsmą ir ugnį. Jis gyrė KMSO už pagaulumą, empatiją, kiekvieno atlikėjo dalyvavimą.

Publika jaučia orkestro muzikos transliuojamą turinį, todėl koncerte vyksta atlikėjų ir publikos mainai. Ji dosniai atsidėkoja orkestrui aplodismentais, kartais net pakyla iš kėdžių reikalaudama biso ar santūriais plojimais kviečia dar kartą nusilenkti vakaro herojus. Tiesa, plojimų pasigirsta ir kada nederėtų, pavyzdžiui, tarp kūrinio dalių.
"Jeigu kūrinys privedė prie "fejerverkų", natūralu, kad ir publika išlieja pliūpsnį aplodismentų, tačiau, nuskambėjus giliai, rimtai, jaudinančiai kompozicijai, nepamaišytų ir penkių sekundžių tyla", – svarsto A.Bernotaitis.

Kauno valstybinėje filharmonijoje orkestras kviečia į šventinius dešimtojo jubiliejaus koncertus vasario 5 ir 6 dienomis. Beveik visi jubiliejinio sezono koncertai dedikuoti sukakčiai pažymėti, tačiau vasario 5-oji – kolektyvo istorijos atskaitos taškas.

Būtent tądien 2005 m. Kauno filharmonijos scenoje pirmąjį koncertą surengė ką tik suburtas Kauno miesto simfoninis orkestras. Pirmąją apvalią sukaktį orkestras pasitinka su pirmuoju vyriausiuoju dirigentu, smuikininku Pavelu Bermanu, bosu baritonu Kostu Smoriginu bei nuolatiniu scenos partneriu Kauno valstybiniu choru. Deja, susiklosčius nepalankioms šeimos aplinkybėms, vyriausiasis dirigentas Constantinas Orbelianas negalės dalyvauti koncerte. Jį pakeis Modestas Pitrėnas.