Kauno publiką kviečia į tikrą pasaką apie (ne)tikrus žmones

1931-aisiais parašytą pjesę, kurioje įžvalgiai pateikiamos fašizmo užuomazgos vokiečių ir austrų sąmonėje, mūsų laikams adaptavo pati režisierė kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi. Spektaklio kūrėjai siužetą kiek pakeitė: iš 1931-ųjų persikelta į 2019-uosius, iš Vienos – į Vilnių, iš austriško nacionalizmo – į lietuvišką nacionalizmą, iš austrų ir vokiečių santykių – į lietuvių ir rusų santykius. Tačiau kūrinio esmė, anot M.Nastaravičiaus, vis tiek išlieka tose problemose ir temose, kurias savo dramaturgijoje koduoja O.von Horváthas.

Su ženklu N-18 rodomo spektaklio centre – kontroversiška šeimos istorija, atskleidžianti satyrišką Lietuvos veidą, kupiną skirtingų požiūrių ir moralės normų.

"Spektaklio kryptį man visada diktuoja pats pjesės pavadinimas. Vokiečių kalba žodis "pasakos" turi platesnę reikšmę, tai yra istorijos pagrindu sukurtos netikros istorijos, legendos, mitai ir tos pačios pasakos... Pačiame žodyje randu pliuralizmo užuominą, tad turime suprasti, kad tai nėra vieno žmogaus istorija. Tai – epizodai, paveikslai iš žmonių gyvenimo, todėl ir veikėjai veikia kartu, šis pasakojimas yra apie bendruomenę", – sako režisierė.

Pjesės veikėjas – šeimos žmogus, turintis darbą, teisę balsuoti, žmogus, kuris apie save stengiasi sukurti geresnį vaizdą, negu iš tikrųjų yra. Tai vidurinės klasės atstovas, kuris turi nuolat dirbti, nes nuolat bijo, kad gali savo vietą prarasti.

Išgyvenimas krizės laikotarpiu išgrynina vertybes ir pasirinkimus. Žmogaus prigimtis nesikeičia, keičiasi aplinka.

"Man atrodo, kad Lietuvoje tokia padėtis daugumos žmonių: jie dirba, nes jeigu nebedirbs, negalės išlaikyti savo šeimos. Pagrindinis vidurinės klasės variklis – turi dirbti tam, kad užsidirbtum, apmokėtum sąskaitas, pamaitintum vaikus ir toliau eitum į darbą. Šis vidurinės klasės pagrindas nuo pat Prancūzijos revoliucijos iki dabartinių laikų yra labai trapus – didžiausia vidurinės klasės baimė yra atsirasti dugne, tai baimė, kad žmogus praras savo padėtį visuomenėje. Ir jei žmogaus turima padėtis yra truputį geresnė nei kito, jis jos laikosi bet kokia kaina", – spektaklio aktualumą nusako Y.Ross.

Spektaklyje vaidinanti aktorė Paulina Taujanskaitė sako norinti skatinti žiūrovo savistabą: "Kad visuomet pasitikrintum – ar viena teigi, o kita darai, ar sugebi gyventi taip, kaip deklaruoji." Kuo daugiau veiksmų mūsų gyvenimuose bus ne atsitiktinių, o sąmoningų, tuo didesnę laisvę galėsime pajausti. "Laisvę nuo nuolatinės kaltės, savigraužos, kurios priveda prie depresijos, nerimo. Kai vieną dieną, nors ir milžiniškomis pastangomis, padarai taip, kaip sakai, nukrinta kaltės lašeliai. Ir palengvėja", – sako ji.

Pastebėdama, kad spektaklio temos neprarado aktualumo net ir praėjus veik šimui metų, aktorė Janina Matekonytė teigiamai vertina režisūrinius sprendimus. "Man labai patinka, kad spektaklio istorija pasakojama pasitelkus lengvabūdišką juoką, ironiją, kuri pamažu išvirsta į žiaurią, nesuvokiamą pabaigą. Režisierė siekia žiūrovą supurtyti. Tik suvokdami save galime suvokti visuomenę ir ją keisti", – sako ji.

Kolegoms antrindamas Aleksas Kazanavičius pastebi: krizės pasaulyje turi skirtingus veidus, kaip ir žmonės, bandantys išgyventi jų metu. "Išgyvenimas krizės laikotarpiu išgrynina vertybes ir pasirinkimus. Žmogaus prigimtis nesikeičia, keičiasi aplinka. Viskas priklauso nuo to, ką savyje pažadinsi: žvėrį ar angelą..." – asmens pasirinkimo svarbą pastebi jis.

Kas? Valstybinio jaunimo teatro spektaklis "Vienos miško pasakos".

Kada? Balandžio 7 d. 18 val.

Kur? "Girstučio" kultūros ir sporto centre.