,,Kaunas Photo“: žmogiškieji ir gamtiškieji miestų pasakojimai

Augalininkystės reikalai

Palmių Nyderlanduose fotografijos – mielas šmaikštus Audriaus Kriaučiūno tyrimas "Palmių bumas" (2015–2016). Fotografas apmąsto egzotikos troškulį, tą patį, verčiantį pasistatyti arbatos gėrimo ceremonijų namelį savo kaimo sodyboje ar pirkti atseit afrikietiškas kaukes svetainei papuošti.

Tie atkeliavę inkliuzai taip greit mums suteikia trokštamo išskirtinumo, nes egzotika pati save legitimuoja, jei arti nepasisuka tikrai apie tai išmanantis. Vis dėlto šis kažko kitoniško troškulys turi ir gilesnę dimensiją. Jis parodo mūsų neramią sielą, verčiančią palikti savo įprastas gyvenimo sąlygas ir trumpam arba net visam laikui kraustytis kažkur ten, kur viskas kitaip.

Antra vertus, taip greitai prie visko priprantame ir jau nieko nebestebina ne tik sušiai, tapę mūsų kasdienio raciono dalimi, bet ir palmės, augančios prie namų toli gražu ne Pietų šalyje. Jei fotografas netyrinėtų, greičiausiai jų net nepastebėtume. Pagalvok, dar vienas egzotiškas augalas!

Toks pat jaukus, šmaikštus ir ironiškas yra ir Janas Dirkas van der Burgas & Gijsas van der Bergas (Nyderlandai) tyrimas "Genėjimas & Vešėjimas" (2016). Menininkai vėl, kaip ir anksčiau paminėti kolegos, per per gamtos motyvus subtiliai atskleidžia gerokai daugiau: parodo funkcinės miesto infrastruktūros ir gamtos konfliktišką arba draugišką bendrabūvį, urbanistinės žmogaus veiklos ir noro puoselėti, saugoti gamtą dermę. Iš tokio aprašymo nieko nesupratote? Tuomet tebus tai akstinas pažiūrėti parodą.

Bet to negana! Štai dar vienas projektas, atkreipiantis dėmesį į socialines ir psichologines žmogaus problemas per augaliją, – Martono Kallai (Vengrija) "Bendruomenės sodai Bukarešte" (2015). Ir vėlgi gan sėkmingai.

Šis nepretenzingos formos fotografinis tyrimas atskleidžia nemažą pluoštą dabarties problemų, jų simptomų, iškelia ne vieną klausimą.

"Daug keliaudamas po Vengrijos kaimus, M.Kallai atkreipė dėmesį, kad vis mažiau žmonių savo kiemuose augina daržoves ir vaisius. Užuot tai darę, jie keliauja į šalia esančius prekybos centrus. M.Kallai pastebėjo paradoksą, kad tuo pat metu daugelyje bendruomeninių sodų Budapešte su dideliu atsidavimu žmonės dirba jiems priklausančioje žemėje tarp betono džiunglių. Kas privertė maisto produkciją išnykti kaimuose ir paskatino miestiečius tapti sodininkais?" – rašoma projekto anotacijoje. Suabejočiau gerokai paviršutiniškais čia siūlomais atsakymais, kad, Vengrijai buvus aktyvaus žemės ūkio šalimi, net po priverstinės urbanizacijos socializmo metais žmonių vaikystės prisiminimai apie agrarinį kaimą vis dar gyvi. Kaip panašu į Lietuvą, ar ne?

Fotografijų autorius ar kuratoriai, kūrę pristatomąjį tekstą, teigia, kad bendruomenės sodai nėra skirti vien tik maistui, kad tai ir bendruomeniškumo jausmas, grįžimas į gamtą, agrarinės praeities ilgesys. Miestas siūlo geresnes gyvenimo sąlygas, tačiau nostalgija vėl veda prie bendruomeniškos sodininkystės.

Net nesutikdama su tokia priežasčių interpretacija, noriu pabrėžti, kad šis projektas kaip tik ir skatina paieškoti gilesnių socialinių ir psichologinių motyvų. Miesto daržų reiškinį tyrinėja ne vienas mokslininkas ar, kaip šiuo atveju, fotografas, bet mielai atskiru tekstu prisijungčiau ir aš. Gal todėl, kad, pažvelgusi pro daugiabučio namo langą, matau, kaip kieme tįsta kaimynės pasodintų moliūgų ir bulvių lysvės.

Plastiniai ieškojimai

Taigi, kuratoriai Mindaugas Kavaliauskas, Leonidas Donskis, Donatas Stankevičius pritraukė ir atrinko tikrai įdomius autorius, į gatvės fotografiją pažvelgdami savu rakursu – su subtiliu humoru, atskleisdami įvairias temos galimybes. Tiesa, matyti, kaip ir daugelyje panašių ES finansuojamų parodų, aiški dokumentinės fotografijos persvara. Tapo tarsi privaloma itin frontali, frontaliausia kompozicija, didelis ryškumo gylis, kad būtų galima atskleisti kuo daugiau detalių.

Žodžiu, džiugu, kad nors keletas autorių šioje parodoje kreipia dėmesį ir į fotografinės plastikos egzistavimą. Labiausiai išsiskirianti – Marta Rybicka (Lenkija) su serija "Po". Matyt, hipsteriškos mados "pasidaryk pats" – išsivirti muilą, pasigaminti alų ar nusivelti šlepetes – į sąrašą įtraukė ir "Pinhole" kamerą, o jei tingi gamintis, gali tiesiog apsimesti, naudodamas įvairias mobiliojo programas.

Nesukant sau galvos, kokia technika atlikta M.Rybickos serija "Po", ji leidžia tuos daugybės pradedančiųjų fotografuojamus metro keleivius pamatyti visai kitaip. Lyg Sali Mann naudotas šlapio kolodijaus procesas ar tiesiog savadarbės kameros neryškumai paverčia šiuos personažus ateiviais iš kito pasaulio, kito laiko. Ir kažkaip maloniai, lyg žiūrėtum gerą šiuolaikinį W.Shakespeare'o pjesės pastatymą.

Prasčiau atrodo Virgilio Ferreiros (Portugalija) "Kasdienybės piligrimai". Kad ir ką sakytų autorius ar parodos kuratoriai, fotografijos tiesiog neįtikina. Tiesa, gal įtikina kitus žiūrovus, tad pridėsiu savo subjektyvią nuomonę pabrėžiantį žodį – manęs neįtikina. Ir kurį laiką pagalvojusi, kodėl taip, atsakau sau: nesufokusuotų veidų raiška nėra pakankamai užburianti, vizuali.

Jano Dirko van der Burgo & Gijso van der Bergo "Genėjimas & vešėjimas" ar Torsten Schumann "Rytojui" nufotografuota paprastai, paliekant kalbėti pačiam realybės fragmentui, kuris pastebėtas ir iškirptas iš kasdienybės srauto, mus veikia savo paradoksalumu, o "Kasdienybės piligrimai" lieka tik idėjos iliustracija.

Žodžiu, norint įrodyti, kad miestas tapo svarbesnis už žmogų (jis ryškus, o žmogus – išplaukęs, beveik beveidis), kad jis mus tarsi nutrina, reikėtų vizualesnių įrodymų.

Superherojus ir požemiai

Prie eksperimentuotojų galima priskirti ir Mathieu Nonnenmacherį (Prancūzija) su "Aukštumų kelione". Geroje kompanijoje turi būti nors vienas ekstremalas, ir štai jis – savamokslis (dar vienas šioje gausioje savamokslių kompanijoje) kelionių fotografas, gimęs Meco mieste, Prancūzijoje, ir gyvenantis Paryžiuje, kankinamas miesto panoramų alkio.

Fotografas žmogus voras, fotografas superherojus nuolat ieško vietų, nuo kurių atsivertų vis kitoks miesto vaizdas, todėl yra pabuvojęs aukščiausių pastatų viršūnėse: kai kurie jų – Europoje, kiti – Azijoje ar Amerikoje.

"Vieną dieną pasikėliau į dangoraižį, kitą – laipiojau tiltu... Visi šie skirtingi nuotykiai suteikė man galimybę pabėgti nuo žmonių ir apžvelgti miestą iš paties jo centro aukštumų. Tapau svajotoju, kopiančiu į miesto kalną", – sako fotografas.

Po septynerių metų, praleistų su fotoaparatu, Kaune jis pirmą kartą eksponuoja savo darbus. Menininko fotografijos tampa tam tikru nuotykiu ir žiūrovui. Kartais pastebėti žmogaus figūrą, balansuojančią ant gyvybei pavojingos ribos, lengva (fotografas – bokšto viršūnėje ar eina tilto turėklu), tačiau kartais tenka ir padirbėti, bandant margoje miesto panoramoje rasti, kur šį kartą įsilipusi superherojaus figūra.

Jei yra Batmenas, Žmogus voras ar kitas Nerealusis, visada greta yra ir blogis, o kaip dažnai jį mūsų fantazija apgyvendina požeminiuose bunkeriuose ar tiesiog, kaip Žirkliarankį, kanalizacijos tuneliuose!

Massimo Branca (Italija) "Viduje ir išorėje po Bukareštu" ir pasakoja apie gyvenimą Bukarešto požeminiame labirinte, tiesa, niekaip neteigdamas, kad ten atsidūrę žmonės yra blogi. Šis socialinis tyrimas padarytas greičiau iš didelio gebėjimo įsijausti ir atjausti. Ir padarytas taip, kad viską jaustų ir žiūrovas.