Kaunas nykstantis ir išnykęs: Petravičių dvarelį prisiminus

Kaune, vienos iš trijų vadinamųjų vokalinių, Baritonų, gatvės dešinėje, beveik per visą gatvės ilgį plyti dykynė. Kur ne kur matyti suvargę medžiai, stūkso akmenų krūvos ir rūsio plytų liekanos. O kadaise čia, paskendęs sode, stovėjo jaukus medinis dvarelis.

Gausios šeimos namai

XIX a. viduryje už miesto kapinių, Ažuolyno kalno papėdėje, buvo didžiulis, nuo Trakų (anuomet vadinamos Podgornaja – Pakalnės) gatvės iki pat kalno viršunės besitęsiantis sklypas, kurio šiaurinė dalis priklausė Kauno miestui, o pietinė – Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijai. Miestui priklausančią dalį nuomoję bajorai Juozas ir Konstancija Urbonavičiai 1860 m. joje pasistatė medinį namą. 1878 m. šiaurinę, o po dvejų metų – ir pietinę sklypo dalį nusipirko bajorų Prano ir Kazimieros Petravičių šeima.

P.Petravičius buvo Kauno miesto dūmos narys, priklausė Kauno sodininkų draugijai. Šeima turėjo septynis vaikus. Apie 1900-uosius prie senojo namo iš pietų buvo pristatyta nauja dalis su sale ir didele drožiniais puošta veranda. Šeima puoselėjo didelį sodą, daržą, gėlynus; priešais namą augo dekoratyvinės eglės, tuja, migdolmedis, įvairių atspalvių alyvų krūmai.

Šeima puoselėjo didelį sodą, daržą, gėlynus; priešais namą augo dekoratyvinės eglės, tuja, migdolmedis, įvairių atspalvių alyvų krūmai.

Juozas Petravičius mirė apie 1914 m., jo žmona Konstancija – apie 1917 m. Jų vyriausias sūnus Juozas savo sklypo dalį atskirai valdė jau nuo 1904 m., o nuo 1918 m. likusią dalį paveldėję kiti vaikai iki 1931 m. joje šeimininkavo (ir sodininkavo) kartu. Dvarelyje gyveno seserys Eugenija, Stanislava ir Ieva Petravičaitės. Pastaroji ištekėjo už Lietuvos banko valdytojo Juozo Paknio, draugavo su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene.

Garsūs svečiai ir nuomininkai

Kai Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra Danute drauge su kitais lietuviais 1919 m. atsikraustė iš Vilniaus į Kauną, jos apsigyveno šiame dvarelyje. Danutė Čiurlionytė-Zubovienė prisimena: "Kaune galutinai apsigyvenome Trakų gatvėje, Petravičaičių namuose. Petravičaitės ilgus metus vertėsi daržininkyste, augino gėles. Medinis vieno aukšto namas stūksojo sodo gilumoje. Mes ten nuomojome du didelius kambarius. Virtuvė buvo bendra."

1924 m. šiame name buvo atšvęstos kompozitoriaus Juozo Gruodžio vestuvės. J.Gruodžio mylimoji – Stasė Petrauskaitė, arba teta Stasė, buvo Sofijos Čiurlionienės giminaitė. "Mama paruošė pietus. Nebuvo jokių svečių, tik du jungtuvių liudininkai – Juozas Bieliūnas, pati šeimininkė – Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir pastorius Šepetys", – prisimena D.Čiurlionytė-Zubovienė.

Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dvarelio teritorija labai sumažėjo. Aplink atsirado naujų gatvelių, valdos dalis tarp K.Būgos ir Vaižganto gatvių buvo suskaldyta sklypais ir parduota. 1940 m. aplink dvarelį jau stovėjo mūriniai namai. Nuosavus mūrinius namus netoliese pasistatė ir seserys Ieva ir Stanislava.

Į svetimas rankas

O Eugenija Petravičaitė vis sodininkavo gimtajame dvarelyje. Sode stovėjo kelios didžiulės oranžerijos, inspektai, augo reti medžiai ir krūmai, o vieną sklypo dalį buvo išsinuomavęs olandas sodininkas Kornelijus Stoffelis. Atėjus rusams, Eugenija augino tabaką Raudonosios armijos karininkams, ir tai tikriausiai išgelbėjo dvarelį nuo nacionalizacijos: 1949 m. buvo pripažinta, kad jos ūkis nėra buožinis, nors dar po metų pusę sklypo iš jos vis dėlto atėmė. Susidariusiame plote prie Trakų gatvės po 1950 m. valdžia pastatė naują daugiabutį.

E.Petravičaitė mirė apie 1965 m., namą paveldėjo Ieva Paknienė, kuri karo pabaigoje buvo pasitraukusi į Vakarus ir tuo metu jau gyveno JAV. Tik 1966 m. name buvo įvestas miesto vandentiekis ir kanalizacija, o po metų dvarelyje įsikūrė dailininkas profesorius Stasys Ušinskas, įrengė čia stiklo ir keramikos dirbtuvę ir joje dirbo.

Išnyko negrįžtamai

Nuo 1974-ųjų, mirus S.Ušinskui, namu naudojosi tapytojas Osvaldas Jablonskis. Pagaliau, po I.Paknienės mirties 1980 m. namas atiteko Kauno miesto vykdomojo komiteto fondui. 1990 m. apleistam namui buvo suteiktas istorijos paminklo statusas, motyvuojant tuo, kad jame gyveno ir kūrė S.Ušinskas. Iki 1994 m. jį nuomojo Dailininkų sąjunga, buvo planuota įrengti čia grafikos centrą, bet, pritrūkus lėšų, šių planų, kartu ir namo, buvo atsisakyta.

2003 m. Kauno savivaldybė perdavė namą Valstybės turto fondui, buvo ruošiamasi jį parduoti. 2007 m., kai buvo patvirtintas sklypo detalusis planas, šiame plane dar buvo nurodyta, kad namas yra istorijos paminklas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau galiausiai teisinė apsauga dvareliui buvo atimta ir sklypas parduotas. 2011 m. namas buvo nugriautas, o sodas sunaikintas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

vietinis

vietinis portretas
Buvo puikus galingas šildomas smetoniškas šiltnamis, nemažų gabaritų cariniai baltų koklių pečiai ,įvairi augmenija ir ypač nuostabios kelių rūšių alyvos. Dabar, deja, beliko tik tuščias vyno rūsys į kurį leisdamasis nuo širdies smūgio mirė mūsų dailės klasikas Ušinskas..

Saulius

Saulius portretas
su aa dailininku Justu Tolvaisiu daug linksmumu ten buta.

kauniete

kauniete portretas
neispasakytas grozis buvo dar ir dabar akyse otas kiemas ir namuose
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių