Fotožurnalistas A. Morozovas: karas gali būti labai meniškas

  • Teksto dydis:

Fotografijų ciklai, kuomet fotografai įamžina savo artimą aplinką, visuomet būna labai sėkmingi. Niekas taip gerai nepažįsta erdvės, kaip joje gyvenantis žmogus, gebantis ją fotografuoti. Aš žaviuosi Rimaldo Vikšraičio, Aleksandro Macijausko fotografija. Jie savo ciklus sukūrė aplinkoje, kurioje gyvena. Visuomet stebėjausi, kaip R. Vikšraitis sugebėjo į viską pažiūrėti fotogeniškai, kodėl jis nevažiavo fotografuoti daugiabučių rajonų ar, tarkim, blizgančio Vilniaus centro.

Rengdamas parodą Kalniečių mikrorajone, sulaukiau jo bendruomenės atėjūnų. Jie priima fotografiją svetingai, ir tai yra labai džiugu.

– Ar po tokių parodų atsiranda daugiau žmonių, kurie tą aplinką pastebi?

– Pastebiu, kad čia gyvenantys žmonės stokoja savivertės. Jiems atrodo, kad jie nieko negali papasakoti, jie yra neįdomūs, dirba neįdomius darbus. Bet kuomet jie pamato save nuotraukose, tada pradeda didžiuotis, kviečia draugus pažiūrėti, kaip jis nufotografuotas savo aplinkoje.

– Ko palinkėtum Kaunui ir kauniečiams?

– Manau, kad Kaunas juda gera linkme, daug vilčių dedu į „Kauno - Europos kultūros sostinės“ projektą. Manau, kad tai puiki galimybė miestui sutvirtėti, susidėti save iš mozaikos ir suprasti, kaip viskas yra susiję. Galimybė atrasti bendrą vaizdą, kurį būtų galimą parodyti kitiems.

Kaunui palinkėčiau daugiau atvirumo ir pasitikėjimo savimi. Pasitikėjimo trūkumą ypatingai pastebiu fotografuodamas, kai užkalbinu kokį nors žmogų, sėdintį prie laiptinės ar pardavinėjantį turguje daržoves. Jiems būdingas tam tikras, gal kiek perdėtas kuklumas. Norėtųsi tuos žmones padrąsinti, pasakyti jiems, kad nesvarbu, ar gyvename Šančiuose, ar Kalniečiuose, tuo vistiek galima didžiuotis. Kaunui palinkėčiau žinoti savo kursą, išlikti pasitikinčiam savimi ir judėti į priekį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių